Pažintinis pėsčiųjų žygis ,,Prienų šilas-2012“
Prof. Tado Ivanausko žodžių ,,Gamtą mylėti per maža – ją reikia gerai pažinti“ įkvėpti Prienų rajono Kunigiškių pagrindinės mokyklos JMB ,,Degsniukai‘‘ atsiliepė į Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos kvietimą, gegužės 19–20 dienomis dalyvauti pažintiniame pėsčiųjų žygyje ,,Prienų šilas-2012‘‘.
Žygio tikslas – supažindinti visuomenę su greta mūsų esančia biologine įvairove, kultūros paveldu, ypač vertingomis gamtai teritorijomis, retų rūšių išlikimui reikalingomis ekologinėmis sąlygomis. Šis renginys buvo skirtas Lietuvos regioninių parkų įkūrimo 20-mečiui. Prienų šilas – didžiausias miškų masyvas Nemuno kilpų regioniniame parke, išsaugojęs senųjų girių fragmentus, natūralius, žmogaus mažai paliestus medynus. Tai reto grožio gamtos kūrinys. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad jis yra būtent mūsų krašte.
Savo žygį pradėjome šeštadienį. Pirmiausia patraukėme į Drubengio botaninį draustinį. Savo čiulbėjimu žygeivius pasitiko juodagalvė devynbalsė. Džiaugėmės, kad jau ankstesnių žygių metu išmokome atpažinti paukščių balsus! Šis draustinis labai vertingas botaniniu požiūriu, pasižymi retų augalų gausa ir įvairove. Keliaujant drėgnu, šaltiniuotu Drubengio upelio šlaitu staiga pakvimpa česnakais. Pradėjome visi dairytis ir suradome nemažą meškinio česnako augimvietę. Tai lelijinių šeimos retas Lietuvoje augalas. Jis nepanašus į daržo česnaką. Turi du pamatinius plokščius lapus ir baltą kvapnų žiedų skėtelį. Po žeme slepiasi mažas svogūnėlis. Žinodami, kad meškinis česnakas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, atsargiai visi ragavome lapelių. Skonis nuostabus! Upelio šlaituose auga daug krūmokšninių žliūgių, geltonžiedžių šlamučių, miškinių asiūklių. Daug galima rasti kartenių, iš kurių galima pasigaminti skanių salotų. Perlipdami per nuvirtusius stambius medžius, kopdami ir leisdamiesi nuo stačių šlaitų, klimpdami į Drubengio upelio drėgną pakrantę einame tolyn. Iš į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų 99,9 proc. grybų rūšių susiję su negyva mediena. Apžiūrime raudonkraštę pintainę, kuri pradeda pirminį medienos puvimą. Atidžiai stebime ir šakninės pinties pakirstas egles. Ši pintis supūdo šaknis ir eglė nugriūna.
Išgirstame giedant į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą šiaurinę pečialindą. Šis paukštis peri tik brandžiuose miškuose. Braudamiesi per nukritusius medžius ant negyvos eglės medienos randame daug į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų skaisčiųjų raudonpintelių. Aptinkame ir retą saugomą samaną – pūkuotąją apuokę, retas kitų augalų rūšis – miškinę dirsę, retažiedę miglę. Įžengę giliau į šilą su eglių priemaiša pamatome pušyno šilsamanę, atžalinę gūžtvę, didžialapį šakinį. Didelę nuostabą ir pasigėrėjimą sukėlė ant miško keliuko besišildantis suaugęs apie45 centimetrųilgio gluodenas. Susėdame ant sausų samanų patalo ir pasistipriname prieš kelionę per pelkę.
Ežerėlių (Revuonos upelio aukštupio) pelkinis kompleksas užima25 hektarųplotą. Jame pelke yra sujungti trys ežeriukai, kurių plotas po1 hektarą. Išklausę vyr. ekologo Žydrūno Preikšos trumpą informaciją, kaip klampoti per liulančią pelkę, apsiginkluojame ilgomis lazdomis, kad galėtume nustatyti pelkės vandens gylį.
Pelkėje vyrauja kiminai, kurie vandens prisigeria 36 kartus daugiau negu patys sveria. Kiminai neturi šaknų, apatinė jų pusė pūva ir virsta durpe. Jeigu obuolį įdėtume po kiminais į1 metrogylį, po 10 metų išsiimtume kaip ką tik nuskintą, nes tokiame gylyje kiminų patale nėra deguonies ir nevyksta oksidacijos- redukcijos procesas.
Einant liulančia pelke ekologas Žydrūnas žygio dalyviams parodo pušelę ir paklausia, kiek jai metų. Daugelis iš mūsų sakė, kad 4–5 metai, o pasirodo, jai daugiau kaip 50 metų. Pušys neauga todėl, kad pelkėje sunkiai pasisavinamas vanduo ir jai trūksta vandens. Tai mus labai nustebino. Taip pat pelkėje auga trilapis puplaiškis, spanguolės, kiti mūsų dar nematyti augalėliai. Susipažįstame su trimis pelkių rūšimis: tarpine –30 cmdurpių sluoksnis, žemapelke – joje auga juodalksniai ir aukštapelke – vyrauja pušys. Randame ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą lieknąjį švilį, kurio Lietuvoje yra tik 10 augimviečių. Tiek pat augimviečių turi ir mūsų pastebėta šakotoji ratainytė. Randame ir pauostome pelkinio gailiaus.
Einame per pelkę vorele, kad nenukryptume į šoną, nes gylis gali siekti3 metrusir daugiau. Pasitikriname badydami lazdomis vandens properšas. Žemapelkėje auga beržai ir juodalksniai, jaučiamas metano dujų kvapas.
Sėkmingai perklampoję liulančias pelke, pasiekiame Prienų šilo kertines miško buveines. Šios buveinės yra pats vertingiausias miško plotas, pasižymintis biologine įvairove. Tik 300–500 metų amžiaus pušynuose peri juodieji gandrai, baltnugariai geniai, karveliai uoldukai ir juodosios meletos. Sutinkamas Lietuvoje retas, saugomas, į suopį panašus vapsvaėdis. Jis lesa vapsvų korius su lervomis, žiogus ir kitus vabzdžius. Šile aptinkami įprasti miškų žinduoliai: kiškiai, lapės, šernai, usūriniai šunys, stirnos.
Prie Vadės upelio gyvena ir peri žvirblinės pelėdos. Tai mažiausios pelėdos mūsų krašte (netgi mažesnės už varnėną). Nuo kitų pelėdų jos skiriasi gyvenimo būdu: aktyvios ir dieną, ir naktį. Skraido neįprastai greitai ir vikriai. Minta vien paukščiais, kuriuos jos pajėgia pasivyti ir nučiupti tiesiog ore. Eidami pabandome išsiaiškinti, kuo skiriasi vikis nuo pelėžirnio. Vikis – vejasi ant kitų augalų, o pelėžirnis – ne. Žygiuojant Vadės upelio slėniu girdėjome juodosios zylės, mažosios musinukės giesmes.
Pagaliau dideliam žygio dalyvių džiaugsmui pasiekiame nakvynės vietą Paduoblio kaime. Vakarėjant prie laužo, klausantis Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologės Dainoros Šaltienės ir vyr. ekologo Žydrūno Preikšos įvairių pasakojimų, laikas tiesiog praskriejo ir pradėjo brėkšti. Visą naktį mus savo giesmelėmis linksmino miškinis vieversys – ligutė, o paryčiais prie jo prisijungė amaliniai ir giesmininkai strazdai.
Ryte žvalūs tęsėme žygį per Prienų šilo sengires. Trumpą poilsio minutę kultūrologė D. Šaltienė mums patarė paskanauti šviežių eglės ūglių, kurie yra nuostabus vitaminų ir mineralų šaltinis, ypač tinkantis garnyrui prie kaimiškų lašinukų.
Už nuostabų, daug žinių davusį žygį dėkojame Nemuno kilpų regioninio parko vyr. ekologui Žydrūnui Preikšai ir kultūrologei Dainorai Šaltienei.
Prienų rajono Kunigiškių pagrindinės mokyklos
JMB būrelio „Degsniukai“ vadovė Ona Žvaliauskienė
