Redaktoriaus savaitė. Tačiau kuo tampa laisvė, kai vienas ar kitas nori būti laisvesnis? Ji tampa destrukcija.

Pažvelkite per langą! Pažvelkite iš po skrybėlės bryliaus! Ar matote, kokia graži vasara? Karšta, sausa, bet, kaip visada, – nuostabi! Tai pats nuostabiausias laikas, kai gali išsivaduoti iš kūną veržiančių ir badančių megztinių bei nežinia kieno tvaiku, iš kaimyno valdų sklendžiančiu ar savu, atsiduodančių keturių sienų.

Tai – laisvė! Ta tikroji laisvė! Išėjęs į gamtą gali paliesti tą, ką nori, gali kalbėti tai, ką nori, gali klausytis to, ko nori, netgi gali vaikščioti ten, kur nori. Nuostabus jausmas, kai gali jaustis laisvas, kai niekas tau neprieštarauja ir neįsakinėja. Gali jaustis gamtos dalimi…

Tačiau nereikia pamiršti, kad net laisvoje gamtoje privalome laikytis taisyklių. Jos niekur neužrašytos, jų niekur neperskaitysi. Tačiau puikiai žinome, kad miške susitikus vilką draugiškai pakasyti jam ausį arba duoti draugišką niuksą į šoną – nepavyks. O jeigu ir pavyks, tai gali būti mūsų paskutinis kontaktas su gamtos „broliu“. Puikiai žinome, jog samanyne susikūrę laužą, iki miško krašto, ko gero, jau nespėtume nubėgti. Puikiai žinome, kad atsigulus ir užsimanius pasivolioti ant puraus skruzdėlyno gali tekti labai ilgai miegoti stovint…

Netgi ten kur yra laisvė, yra ir taisyklės. Bendro egzistavimo ir bendro išgyvenimo.

Sunku patikėti, tačiau laisvė nėra viskas, kas šauna į galvą. Laisvė yra tai, ką sukuriame visi kartu, prisitaikydami vienas prie kito. Laisvė yra tada, kai kiti paiso mūsų. Laisvė yra tada, kai gerbdami mums kitų suteiktą laisvę, mes suteikiame laisvę ir kitiems.

Tačiau kuo tampa laisvė, kai vienas ar kitas nori būti laisvesnis? Ji tampa destrukcija.

Kodėl gamta gali egzistuoti, augti ir plėstis? Visas gamtos mechanizmas kartu su visomis bendro egzistavimo ir bendro išgyvenimo taisyklėmis veikia vienam tikslui – gyvybei. Išlikimui, atsinaujinimui, palikimui. Kodėl gamta dėl žmogaus rankos nyksta? Nes žmogus nori turėti daugiau laisvės gamtoje ir ją naikina.

Paimkime rankinį laikrodį ir atverkime jo dangtelį. Po juo pastebėsime gausybę dantračių, prispaustų vienas prie kito taip, kad ne tik musė, bet ir uodas tarp jų neįsitaisytų. O jeigu norime visgi ką nors įdėti? Ko gero, tektų išimti vieną ar kitą dantratį? Kas atsitiktų su laikrodžiu? Taip. Geriausiu atveju jis pradėtų veikti kitaip ir pradėtų rodyti neteisingą laiką, griaudamas visą mūsų pagal jį nusistatytą tvarką.

Gal tada galime sumažinti visus dantračius, kad jie užimtų mažiau vietos, kad ir mums patiems atsirastų laikrodyje daugiau vietos? Galime sumažinti, tačiau sumažėjusios detalės bus ne tokios galingos, todėl laikrodis pradės eiti lėčiau arba teks mažinti ir paties laikrodžio rodykles bei jį patį. Kas dėl to pasidarys? Tai matome akivaizdžiai.

Sumažinę gamtos teritoriją, sumažinome ir jos pajėgumus. Gamta nebesugeba išvalyti tiek oro, kad šis galėtų lengvai palaikyti pakankamą apsauginio atmosferos sluoksnio kiekį. Atmosfera suplonėjo. Priartėjusi saulė labiau įkaitina ir net išdegina žemę. Jai atitolus arba užėjus nakčiai, pro plonesnį atmosferos sluoksnį labiau ir didesniu kiekiu skverbiasi šaltis, juk kosmose – daugiau nei 200 laipsnių žemiau nulio. Būtent atmosfera naktimis mus ir saugo nuo to kosminio šalčio. Didėjant temperatūrų skirtumui, didėja oro masių temperatūrų skirtumas, o tai sukelia didesnius tūrio bei slėgio pasikeitimus joms prasilenkiant. Vis dažniau pasaulyje siaučiančios protu nesuvokiamos ir jokia fizikine logika nepaaiškinamos audros rodo, kas atsitinka, kai tame mūsų laikrodyje padarome daugiau vietos sau.

Daugiau vietos tame, kas galiausiai taps šaltu mūsų karstu.

Laikas bėga, pakeisti viską darosi vis sudėtingiau. Patys žinome, kaip greitai bėga mūsų laikas. Štai, rodos, ką tik džiaugėmės pasibaigusiu šalčiu ir atėjusia vasara, o ji… jau įpusėjo. Žmogaus gyvenimas yra labai trumpas ir labai trapus. Negana to, žmogus negali regeneruoti taip, kaip gamta. Gamtai atkurti reikia šimtų ir tūkstančių metų, tuo tarpu žmogaus amžius vos peržengia 100 metų. Negana to, kiekviena karta sau sako: jau nespėsiu, tegul rūpinasi vaikai. Žmogaus gyvenimas labai trumpas. Vaikai vos po 50 metų sako tą patį. Telieka su baime galvoti – o kas spės? Kas apie tai ne tik pagalvos, bet ir imsis darbo? Kas tai sustabdys?

Nugalėti esame ne tada, kai bėgdami paskutiniai, net ir likus vienam metrui iki finišo, stengiamės iš paskutiniųjų, o tada, kai nebėgame. Nežinome, kas laukia ateityje. Galbūt priešininkas suklups likus vienam centimetrui iki finišo, galbūt priešininkas, kad ir praėjus metams laiko po varžybų, bus diskvalifikuotas už dopingo vartojimą ir galbūt mes, tiesiog įveikę savo atkarpą, nors ir nenubėgę greičiausiai, tapsim čempionais.

Net ir mažas darbas gali duoti didelį rezultatą. Net ir mažas darbas gali tapti vieninteliu rezultatu. Tačiau su viena sąlyga – rezultatas pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu jo siekiama.

Gamtoje, kaip ir paprastos šeimos santykiuose, maži vinys turi būti kalami ne į karstą, o į namo sienas. Kai lauke arba širdyje šaltis ir žiema, mes norime būti šiltame name, o ne dar šaltesniame karste. Nes gyvenimas ir yra šiluma. Šiluma prisitaikant, o ne griaunant. Kas gi iš namo lieka, jeigu jį griauname, jį mažiname?

Kas lieka iš santykių, jeigu juose mes vis daugiau norime įnešti savęs, visam mechanizmui palikdami vis mažiau vietos? Tas pats, kas su laikrodžiu.