Po Dzūkiją pasižvalgius
Dzūkija – čia pat, tereikia Greimų tiltu per Nemuną persikelti ar Balbieriškio link pavažiuoti. Bet, kaip sakoma, arti bažnyčia – toli Dievas. Norint pamatyti, kaip „ant pieskų“ gyvena dzūkeliai, užtenka vienos dienos. Pradžiai…
Dzūkijos sostinė – nuo legendų iki aukščiausio pėsčiųjų tilto
Vos 30 km nuo Prienų – Dzūkijos sostinė Alytus. Šeštasis pagal dydį Lietuvos miestas kviečia pasivaikščioti rožynais garsėjančiame Miesto sode, aplankyti šalia, Kurorto parke, stovintį tautos kančių įamžinimo memorialą „Nurimęs varpas“. Netoli ir 1929 m. pastatyta Laisvės angelo skulptūra. Kiek toliau nuo centro – Sakurų alėja ir buvusi Alytaus miesto sinagoga. Alytus garsėja parkais, todėl turint laiko galima aplankyti Jaunimo ir Likiškių parkus. Besidomintys istorija visą informaciją gali rasti Alytaus kraštotyros muziejuje.
Alytaus piliakalnis – šimtmečius menantis miesto įkūrimo liudininkas. Tai istorijos ir kultūros paminklas, kurio papėdę puošia skulptūrų ekspozicija „Alytaus piliakalnio protėviai“. Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų.
I tūkst. viduriu – XIV a. datuojamu piliakalniu, ant kurio kadaise stovėjo medinė Alytaus pilis, galima pasigrožėti ir nuo Alytaus vizitine kortele tapusio Baltosios rožės tilto. Tai aukščiausias pėsčiųjų ir dviračių tiltas Lietuvoje. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 260 m. Abiejų miestą dalijusio Nemuno krantų dviračių takus sujungęs tiltas atidarytas 2016 m. birželio 4 d. Jis pastatytas ant buvusio geležinkelio tilto liekanų.
Keliaujant tiltu galima rasti ir meilės kelią, kuris „pasiskolintas“ iš Aristotelio filosofijos.
Alytiškiai juokaudami didžiuojasi, kad jie gyvena Dzūkijos sostinėje, o šio etnografinio regiono didžiausias miestas – Vilnius.
Merkinė mini 450 metų jubiliejų
Nuo Alytaus pavažiavus 35 km Druskininkų link užsukame į Merkinę. Miestelis įsikūręs Nemuno ir Merkio upių santakoje, didžiųjų ano meto kelių iš Vilniaus į Krokuvą ir iš Kauno į Gardiną kryžkelėje. Rašytiniuose šaltiniuose Merkinė pirmą kartą buvo paminėta prieš 660 metų – 1359 m. O prieš 450 metų – 1569 m. gruodžio 7 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Knyšine Merkinei suteikė Magdeburgo miesto teises. Merkinės gyventojai amžiams buvo išlaisvinti „nuo bet kokios vaivadų, kaštelionų, seniūnų, valdytojų, teisėjų, pateisėjų ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnų ir jų vietininkų valdžios ir viešpatavimo“, gavo savivaldą, miesto antspaudą su vienaragiu, naudodamiesi privilegija, išsirinko miesto valdžią, teismą, išgrindė miesto gatves, pasistatė rotušę…
Šiandien Merkinė – tvarkingas ir atsinaujinęs miestelis, kurio centre, kadaise stovėjusios rotušės vietoje, įrengtas muziejus. Muziejuje lankytojus pasitinka šiuolaikiškai įrengta ekspozicija, kurioje gausu senų autentiškų eksponatų, o seniausi šiose vietovėse aptikti radiniai mena akmens amžiaus stovyklas, mezolito ir neolito epochas. Puikiai sutvarkytame muziejuje galima ne tik pasigėrėti informatyvia ekspozicija, bet ir išgirsti daug įdomių gido pasakojimų apie krašto istoriją, čia gyvenusius ir gyvenančius žmones.
Po muziejumi yra išlikęs ir restauruotas rotušės bokšto rūsys, į kurį būdavo įmetami prasiskolinę ar kitaip mažaii prasikaltę tuometiniai Merkinės gyventojai. Galima į miestelį pažvelgti ir iš muziejaus bokšto. Šalia muziejaus pastatytas buvusios rotušės sumažintas maketas.
Priešais muziejų, kitoje aikštės pusėje – vienas seniausių ir garsiausių Merkinės pastatų, kuriame 1648 m. gegužės 19–20 d. mirė Lietuvos ir Lenkijos valstybės karalius Vladislovas Vaza. Šiaurės karo metu šiame pastate buvo apsistoję Rusijos caras Petras I. 1702 m. balandžio 17 d. pakeliui į Lenkiją, švedams užėmus Merkinę, Vazos name, kol buvo „renčiami keltai kariuomenei per Nemuną perkelti“, savaitei apsistojo Švedijos karalius Karolis XII.
Kas nežino Merkinės piliakalnio! Užlipti ir pasižvalgyti į Merkio ir Nemuno upių santaką stabteli ko ne kiekvienas važiuojantis pro šalį. Ant 30 metrų aukščio kalvos maždaug 1,2 tūkst. kvadratinių metrų ploto aikštėje stovėjo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių Strateginis trikampis Vilnius – Kaunas – Merkinė tuo metu sudarė pagrindinę Lietuvos gynybos sistemą. Manoma, kad čia stovėjusioje Merkinės pilyje Jogaila pasirašė Magdeburgo miesto teisių suteikimo privilegiją Vilniaus miestui.
Dar nuostabesni vaizdai atsiveria užlipus į 25 metrų aukščio apžvalgos bokštą. Nemuno kraštovaizdžio draustinyje pastatytas apžvalgos bokštas yra metalinis, jį laikančios kolonos, kaip aplink augančių pušų kamienai, nulaibėję ir nudažytos tokia pat spalva. Lipant galima sustoti keliose aikštelėse, iš kurių atsiveria skirtingi vaizdai. Nors bokštas, atrodo, tvirtai laikosi ant metalinių „kojų“, tačiau visi pastebi, kad jis, kaip ir aplinkiniai medžiai, truputį siūbuoja.
Nuo bokšto viršaus galima apžvelgti didžiausią Dzūkijos nacionaliniame parke Pastraujo salą, pažvelgus į pietryčius matosi daugiau nei prieš šimtą metų statytas tiltas per Nemuną.
Merkinėje galima aplankyti Švč. Mergelės Marijos į dangų Ėmimo bažnyčią, memorialą Dainavos apygardos partizanams, Merkinės žydų sinagogų vietą, senąsias žydų kapines, Holokausto aukų kapus, keramikos centrą „Vienaragių šilas“ ar mistiniais pasakojimais apipintus Jonionių akmenis. Merkinėje mokėsi Vincas Krėvė-Mickevičius, todėl jo vardu pavadinta Merkinės vidurinė mokykla, o jos kieme pastatytas paminklas rašytojui.
Kur pavalgyti ar nors kavos išgerti – pasirinkimas nedidelis. Miestelyje tėra viena maitinimo įstaiga – bistro „Šilo kopa“. Nors kainos panašios į didmiesčių senamiesčių kavinių, bet patiekalai tikrai skanūs, ką tik pagaminti ir, kaip mums pasirodė, „navatnesni“. Bistro darbuotoja pasakojo, kad meniu kasdien vis kitoks, jis priklauso nuo to, kokių šviežių produktų turi šeimininkės, o patiekalai atspindi Merkinės istoriją, nes miestelyje kadaise gyveno ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, lenkai, rusai, žydai, totoriai. Patiekalams ruošti, kaip ir dera Dzūkijoje, naudojama daug grikių, grybų, uogų, įvairių prieskoninių žolelių, žuvies. Vienas bene labiausiai „kitoniškas“ patiekalas – šmalcas. Ši užtepėlė gaminama iš spirgučių, svogūnų, prieskoninių žolelių ir obuolių.
Merkinės piramidę per metus aplanko daugiau nei 50 tūkst. lankytojų
Prie kelio, vedančio Druskininkų link, yra nuoroda, kad iki Merkinės piramidės – 1 kilometras. Piramidė ir du kryžiai, kurie, kaip teigiama, koncentruoja subtiliąją dvasinę energiją ir perteikia lankytojams, yra po stikliniu gaubtu, Dzūkijos miškų apsuptyje. 2003 m. Česukų kaime pastatyta piramidė, nors ir vertinama prieštaringai, kasmet sulaukia daugiau nei 50 tūkstančių lankytojų. Vieni čia randa dvasinę ramybę, kiti tiki, kad pasveikti padėjo meditavimas ir maldos šioje ypatingoje erdvėje. Yra tokių, kurie užsuka tik smalsumo vedami ir jokiais stebuklais netiki.
2009 m. piramidė buvo apgaubta kupolu, pastatyti trys kryžiai, vėliau iškilo ir daugiau naujų statinių: Pažinimo vartai, Dėkingumo (kryžių) stoginė, Angelo paviljonas ir kt.
Zervynos – unikalus kaimas, kuriame laikas tarsi sustojo
Asfaltuotais keliais ir žvyrkeliais pavažiavus dar 35 km įvažiuojame į Zervynas. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, Dainavos girios apsuptyje abipus Ūlos upės įsikūręs etnografinis gatvinis Zervynų kaimas 2010 m. paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Kaime – 48 sodybos, iš jų 8 – etnografinės, saugomos valstybės.
„Pirkios dar stovi, tik daugumoje niekas negyvena. Kaime liko gal kokia dešimt gyventojų. Tiesa, vasaros savaitgaliais būna daugiau – senelių ir prosenelių statytas trobas trumpam atrakina jų palikuonys“, – pasakojo save paskutiniu tikru zervyniškiu laikantis Antanas.
Antano pavardė itin dažna Zervynose (ir visame Varėnos krašte) – Tamulevičius. Tuo galima įsitikinti pavaikščiojus po kapines, kur ko ne kas ant antro paminklo įrėžta Tamulevičių pavardė. Juokaujame, kad Zervynas priderėtų vadinti Tamulevičynais.
Zervynose gimęs buvęs mokytojas ne vieną dešimtmetį gyveno ir dirbo Varėnoje, o išėjęs į pensiją grįžo į gimtinę. Iš pradžių gyvendavo tik vasaromis, o dabar ir žiemą retai kada į Varėną nuvažiuoja. Ir Antanienė – iš Kupiškio kilusi Regina – čia jau tapo sava. Ir dzūkuoja kaip vietinė, ir grybavimo bei uogavimo tradicijas bei kitus papročius įsisavino.
Ji ne vienintelė, kuri „prigijo“ Zervynose. Zervyniškiai didžiuojasi, kad jų kaime nuo 1972 m. kelis dešimtmečius gyveno iš Žemaitijos kilęs rašytojas Juozas Aputis (1936–2010), ne tik į savo herojų gyvenimus perkėlęs daug iš vietinių išgirstų istorijų, bet ir rūpinęsis zervyniškių problemomis.
„Dabar mes kaime – didžiausi ūkininkai, mat kelias vištas auginame“, – juokavo Antanas, nes jau seniai kaime neliko nei vienos karvės, nekriuksi nei vienas paršelis.
Jis pasakojo, kad vaikystėje su kitais kaimo vaikais ganydavo kaimo karves ir net kiaules. Tuomet karvių priskaičiuodavo daugiau nei septynias dešimtis. Ganyklų arti nebuvo, nes „ant pieskų“ ne kažin kas auga, todėl karves ganydavo už kelių kilometrų nuo kaimo esančiose miško laukymėse. Ir šieno nelabai buvo iš ko sudžiovinti – šienaudavo Čepkelių raisto žolynus. Išdžiovinti vasarą pavykdavo, bet šienas, sukrautas į kūgius, laukdavo žiemos, kad „ant ledo“ parsivežtų. Nelabai sočios karvės ir pieno duodavo nedaug. Pasak Antano, iš kelių karvių vos kibirą primelždavo. Daržų šalia pirkių ne tik dabar nesimato – jų ir seniau nebūdavo. Daržai būdavo sodinami šalia Ūlos, kur šiek tiek derlingesnė žemė.
„Seniau miškas būdavo pilnas uogų ir grybų, todėl tikrai jis maitino vietinius. Zervynose kadaise buvo ir supirkimo punktas, į kurį grybautojai kasdien sunešdavo po toną lepeškų (voveraičių). Dabar ir grybų sumažėjo, ir grybauti nebeliko kam. Ir ne tik šiais metais, kai sausra užklupo“, – dzūkų gyvenimo būdą atskleidė senbuvis. Jis pasakojo, ir kaip moterys į Čepkelius spanguoliauti traukdavo – per dieną pririnkdavo tiek uogų, kad vos išklampodavo iš pelkynų su nešuliais ant nugaros, kur pavakare jų parvežti su vežimais atvažiuodavo vyrai.
Pavaikščiojus po kaimą akys užkliūva už keistai išdėstytų medinių pastatų. Pasirodo, taip yra todėl, kad carui įvedus Dūmo mokestį po vienu stogu, turinčiu vieną kaminą, apsigyvendavo po dvi šeimas. Tik tvartai ir kiti ūkiniai pastatai išduoda, kad čia ūkininkaudavo ne po vieną gaspadorių.
Stebina ir prijuostėmis, arba kaip sako vietiniai, kvartukaičiais, papuošti kryžiai. Seniau taip kryžius per vestuves papuošdavo jaunamartės, prašydamos tvirtos santuokos, sveikų vaikų. Kartais prijuostes užrišdavo ir norinčios ištekėti merginos. Nors kaime ir neliko nuotakų, bet, pasak Antano, vietinės moteriškės šią tradiciją puoselėja ir prižiūri, kad kvartukaičiai būtų išskalbiami arba atnaujinami.
Zervynų kaimą gerai žino ne tik plaukiojimo baidarėmis mėgėjai (čia yra ir baidarių nuomos punktas), dažnai plaukiantys sraunia ir vandeninga Ūla, bet ir kino mylėtojai. Mat kaime buvo filmuojami net du filmai – 1965 m. „Niekas nenorėjo mirti“ ir 1981 m. „Faktas“.
Deja, Zervynose ne tik filmų seniai niekas nebesuka, bet ir baidarininkų labai sumažėjo. Pasak Antano, dar prieš keletą metų baidarių Ūloje savaitgaliais būdavo kaip automobilių autostradoje, o dabar – vos viena kita.
Kad unikalusis kaimas dar gyvuos, rodo ne tik atnaujinami kryžiai, skalbiami kvartukaičiai ir veikiantis baidarių nuomos punktas. Naujam gyvenimui prieš porą metų pradėta prikelti viena apleista sodyba teikia vilčių, kad naujakurių bus ir daugiau.
Sunku pamatuoti, daug ar nedaug pamatėme per dieną, kiek dzūkų svetingumo patyrėme, kokių naujų įspūdžių parsivežėme… Kilometrus suskaičiavome – 220. Į Dzūkiją dar sugrįšime! Ne tik pasižiūrėti, kas naujo senajame Zervynų kaime, bet ir aplankyti Varėną, Puvočius, Marcinkonis, Subartonis…
