home Veidai Iš Birštono kurorto istorijos tarpsnių

Iš Birštono kurorto istorijos tarpsnių

Šis straipsnis skiriamas buvusiai intelektualei – Birštono kurorto sanatorijos vyr. virėjai, aktyviai visuomenininkei, šviesuolei, Birštono (šalia buvusio Birutės šaltinio aptvertoje teritorijoje) stirnų globėjai šviesaus atminimo Martiševskai ir Birštono vadovei birštonietei šviesaus atminimo Anelei Majauskaitei-Kazlauskienei atminti.

Renkant medžiagą apie Birštone gyvenusius ir kurorte dirbusius žmones – asmenybes, iš kurių galėtume pasisemti gyvenimiškos patirties, nuveiktų darbų bei tobulėti, teko susipažinti su Birštone gyvenusia šviesaus atminimo Matulėniene, kuri kaip ir šviesaus atminimo birštonietė Ona Škėmaitė-Miniauskienė gerai pažinojo Martiševską, nes kartu dirbo mūsų kurorte.

Iš abiejų moterų prisiminimų užfiksavau, kad Martiševska buvo labai apsiskaičiusi moteris – intelektualė, savo laiku Kaune turėjo privačią biblioteką-knygyną. Kaip tik 2002 m. man Matulėnienės dovanotoje nuotraukoje ir užfiksuota Martiševska kitapus Birštono per Nemuną (vėliau – buvusios Turistinės bazės teritorijoje).

Moteris labai mylėjo gėles ir buvo jautrios kūrybinės meninės prigimties. Nemunas nuotraukoje užfiksuotas, kaip ir pati krantinė, dar iki 1958 m., kai dar nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė. Dar viena to meto įdomybė – aptvare (nemažoje teritorijoje) laisvai po kurorto teritoriją laigančios stirnos. Kaip tik 1953 metų archyvinėje nuotraukoje, kuria man leido pasinaudoti birštoniečių Vytauto ir Kęstučio Gudelevičių šeima, ir įamžintas „birštonietiškas“ stirninas. Iš pasakojimų supratau, kad stirninas jautėsi pažiba bei karalius ir buvo toks įžūlus, kad nieko neįsileisdavo į aptvertą teritoriją. Norinčius „išmėginti laimę ir perlipusius per aptvarą į jo saugomą teritoriją“ stirninas pasitikdavo atstatytais ragais ir taip puldavo vyti interesantą, kad tas kaip mat persirisdavo oru per aptvarą atgal, nes ne vienas buvo jo ragų apdaužytas.

Išimtis buvo Martiševska, nes ji stirnoms atnešdavo maisto ir jos stirninas ragais neboksavo, kaip kitų.

Kaip tik visuomeninė veikla – mėgėjų teatras, įvairūs kultūros renginiai – suvedė draugėn šias dvi neeilines mūsų kurorte gyvenusias ir dirbusias asmenybes – tuometinę Birštono vykdomojo komiteto pirmininkę Anelę Majauskaitę-Kazlauskienę ir intelektualią kurorto vyr. virėją Martiševską. Abi moterys susidraugavo ir daug svarių darbų kartu su kitais nuveikė reklamuojant mūsų kurortą. Į birštoniečių spektaklius klubo salėje susirinkdavo ne tik vietiniai, bet ir poilsiautojai, daugiausiai rusai. Nors jie nesuprasdavo, kas kalbama lietuvių kalba, bet vadovavosi aktorių balso intonacija, mimika, bendravimo maniera.

Nuotraukoje (datuojamoje „1955 m. V.“ ) – Birštono (aktoriai) artistai po spektaklio „Alyvų sodas“ : iš kairės į dešinę stovi mokytoja Stasė Krūvelytė, mokytojas Justinas Mickevičius, bibliotekininkė Marcelė Jonuškienė, buhalteris Otanas Šeruenikas, dirbęs Birštono tarybiniame ūkyje, kuriam vadovavo direktorius Julius Levanas, vaistininkė Danutė Lainevčikaitė, kurorto darbuotojas Petras Lankevičius, kurorto darbuotoja Onutė Klimavičiūtė-Juozaitienė-Trakinskienė, mokytojas Jonas Juodaitis ir mokytoja Eugenija Venslavičiūtė-Aničienė.

Šį 1955 m. spektaklio „Alyvų sodas“ artistų sąrašą dar kartą patikslinome su vienintele gyva šio spektaklio artiste 85-mete Marcele Jonuškiene (sėdi iš kairės į dešinę). Muzikantas Antanas Gajauskas, Birštono bibliotekos vedėja Anelė Brastauskienė ir Birštono vadovė – Anelė Majauskaitė-Kazlauskienė.

Kai ateidavau į svečius pas Anelę Kazlauskienę, ji prisimindavo savo gyvenimo tarpsnius, pilnus įtampos, streso ir pasiaukojamo darbo. Jos pastangomis pokariu buvo išsaugotas dr. Jono Basanavičiaus paminklas.

Eilinį kartą, kai aplankiau Anelę Kazlauskienę, ji man pasisiūlė padovanoti atminimui knygą apie mūsų operos žvaigždę Kiprą Petrauską. Šią knygą su savo dedikacija – surašytu dovanojimu už aktyvią visuomeninę veiklą Kazlauskienei padovanojo atminimui pati Martiševska. Aš A. Kazlauskienei pasiūliau šią knygą su dedikacija padovanoti Birštono muziejui 40-mečio proga. Anelei patvirtinau, kad humanitarinio klubo „Respublika“, tyrinėjančio krašto kultūrą ir istoriją, vardu perduosiu šią knygą savivaldybei, o jie savo ruožtu įteiks muziejui 40-mečio proga, nes Kazlauskienė sirgo ir negalėjo vaikščioti.

Taigi 2007.01.02 registruotu oficialiu raštu Nr. GR-1 knyga su oficialiu raštu patvirtintu klubo antspaudu buvo perduota savivaldybei su patvirtinimu, kokia proga ir kas dovanoja knygą, o Birštono muziejaus direktorius šviesaus atminimo. Vidmantas Puskunigis 2007.01.04 savo parašu patvirtino, kad knyga perduota į muziejaus fondus.

Muziejaus direktorius Vidmantas Puskunigis svajojo ir stengėsi įprasminti muziejaus įkūrimo 40-metį, pagerbti ten dirbusius žmones, padėkoti birštoniečiams už pagalbą ir rūpestį padedant muziejui rinkti istorinę medžiagą, norėjo padėkoti gerb. Anelei Kazlauskienei, kuri muziejaus 4-mečio proga padovanojo jai dedikuotą knygą apie Kiprą Petrauską ,išleistą tik 1000 egz. tiražu.

Šventinę nuotaiką kaip griausmas iš dangaus apvertė aukštyn kojomis staigi muziejaus vadovo Juozo Šleikaus mirtis. Juozas Šleikus buvo antrasis muziejaus vadovas (pirmasis – Petras Kazlauskas): taktiškas, ramus, apsiskaitęs, išsilavinęs istorikas ir žurnalistas.

Ne kartą su Vidmantu Puskunigiu diskutavome apie Birštono istoriją, surinktus eksponatus. Vidmantas man patvirtino, kad eksponatų Birštono muziejuje surinkta tiek, kad galima būtų visą sukauptą medžiagą suskirstyti į keturis analogiškus Birštono istorijos muziejus. Žmonės nešė istoriją į muziejų ne tam, kad ji „dūlėtų fonduose“, o kad ja naudotųsi mūsų žmonės – atvažiuojantys turistai ir mokslininkai. Tai pažintinė medžiaga apie mūsų praeitį, tradicijas ir kultūrą, apie mūsų krašto papročius ir žmonių patirtus išgyvenimus.

Nuoširdumas ir geros idėjos prisimintinos, kaip ir dovanojamos knygos, kuriomis gali džiaugtis visa bendruomenė ir prisiminti kilnius žmonių darbus.

Galbūt ateis laikas, kai vėl pamatysime po mūsų kurortą laigančias grakščias stirnas, o tai trauktų ne tik mūsų jaunąją kartą (globalizacijos laikotarpiu), bet atvykstančius į Birštoną paviešėti svečius ir turistus.

Tikiuosi, kad išsiplės ir pačio muziejaus teritorija bei ekspozicija – žmonės plačiau galės susipažinti su mūsų kurorto praeitimi ir čia gyvenusiais, kūrusiais bei dirbusiais žmonėmis.

Birštonietis

Jonas Raiskas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close