Redaktoriaus savaitė. Ar galime negerbti savo šeimos? Įstatymas to nedraudžia. Ar galime nemylėti savo sutuoktinio? Kuris įstatymas tam trukdo?

Prieš mūsų akis atsivėrusi vasara padovanoja ne tik žalią spalvą ir šilumą, ji padovanoja ir gamtą. Visą gamtos visumą. Ne tik žalią žolę ar vėjyje linguojantį medį, bet ir gyvūnus, paukščius, netgi dangų. Tą dangų, kurio žydrą gaubtą ir sukuria mūsų gamta. Tą gaubtą, kurį kasdien kuria ir taiso vieni darbščiausių darbininkų ir valytojų – augalai. Fotosintezei naudodami anglies dioksidą ir kartu išskirdami deguonį, jie ne tik sukuria šį gaubtą, bet ir dovanoja gyvybę viso pasaulio kūriniams.

Žmogus – kūrinijos dalis. Ta dalis, kuri yra priklausoma nuo gamtos, ta dalis, nuo kurios priklauso ir gamtos vientisumas. Tai ne kūrinijos visumos įstatymai, o dėsniai.

Iš tiesų, gamtoje nerasime nė vieno užrašyto įstatymo, nė vieno nurodymo, įsakymo ar paskyrimo dirbti vienaip ar kitaip, elgtis vienai ar kitaip. Visa gamta yra labai didelė tarpusavyje susijusi sistema, kurioje veikia ne įstatymai, o dėsniai, principai ir netgi moralės kodeksas.

Nuo mokyklos suolo žinome, kaip gyvūnai atlieka vieni kitiems paslaugą. Žinome apie paukščius, prausiančius begemotus, žinome apie vilkus – miško sanitarus. Nors laukinėje gamtoje egzistuoja ir laukinis žiaurumas, tačiau viskas yra keistai susiję. Netgi per destrukciją gamta pasirūpina savimi,kad galėtų atsinaujinti, gyventi ir egzistuoti toliau.

Tačiau žmogus kitoks. Jam vadovautis dėsniais neprivaloma, nes jis yra išmintingoji būtybė. Homo sapiens. Vaikščiojanti, mąstanti, kurianti. Tačiau dažnai kyla klausimas, ar tikrai žmogus yra pranašesnis už likusią gamtą? Vien dėl galios mąstyti? Juk tai, kad mąstome, dar nereiškia, jog mąstome tik apie gėrį. Mąstome ir apie blogį. Ne tik mąstome, bet galime ir pasirinkti, apie ką norėtume mąstyti daugiau ir dažniau. Jeigu dažniau mąstome apie blogį ir vienur ar kitur nukreiptą pyktį, ar tikrai esame pranašesni? Ar tikrai būti griovėju yra pranašumas?

Žinome, jog vilkai nepjauna visų gyvūnų. Jie pjauna tiek, kiek jiems reikia pasisotinti. Afrikoje gyvenančių liūtų „filosofija“ tokia pati. Negana to, vienu papjautu gyvūnu pasisotina ne tik liūtai, bet ir šakalai bei maitvanagiai. Tuo tarpu žmogaus protas skaičiuoja paprasčiau. Viskas arba nieko.

Keista, kad rūpinamės ne tuo, ko mums reikia, bet tuo, ką galime gauti, dažniausiai net nesvarstydami, ar to reikia.

Didžiausia bėda atsitinka tada, kai paaiškėja, kad žmogus… ne vienas. Ir ne du. Jų – keli milijardai. Kaip tada paimti viską? Juk niekas nenori gauti „nieką“! Paprasčiausias būdas – susitarti. O žinant, koks yra žmogus, nieko kito nebelieka, kaip susitarimą įtvirtinti raštu. Kodėl? Nes žmogaus mąstymas ir protas yra laisvas, jis gali mąstyti ką tik nori, todėl jam nesunku vos po akimirkos pamąstyti, kad jis nieko nesitarė ir su niekuo nesutiko…

Taip gimsta įstatymai. Tvirti susitarimai… turintys viršenybę net prieš žmogų. Ir taip kiekvieną kartą, kai reikia kažkaip apibrėžti tai, ką norėtume gauti.

Ir atsitinka įdomus paradoksas. Visa ko pagrindu tampa įstatymai, o tai, kas juose neapibrėžta, – už įstatymo ribų. Vadinasi, tai, kas apibrėžta įstatyme – teisėta, o tai, kas jame neapibrėžta – neteisėta arba tiesiog negalioja.

Žmogus tobulėdamas tampa savo paties įkaitu. Antai, žmogus apibrėžia įstatymu, kad konkrečią ligą galima išgydyti tik konkrečiais vaistais, vadinasi, gydymas bet kokiais kitais vaistais – neįmanomas, negalimas, neteisėtas. Ar tikrai taip? Argi kiekvienas žmogus nėra unikalus, turintis savitą organizmą ir savitą imuninę sistemą? Pagal įstatymus – ne.

Žmogus apibrėžia, kad reikia maitintis tik konkrečiu sveiku maistu. O žmogus nėra unikalus organizmas su unikalia ir savita maisto apykaitos sistema? Ir kas yra „sveikas maistas“? Ar tas maistas, kuriame nėra draudžiamų medžiagų, ar tas, kurio dėka gyvybė mūsų planetoje egzistuoja jau milijonus metų? Mes nežinome, kas yra sveika, nes tai, kas sveika, mums diktuoja įstatymas. O įstatymas tikrai teisingas ir pritaikytas kiekvienam individui? Įstatymas kuriamas visai valstybei – milijonams žmonių. Ar mes visi lygūs? Pagal įstatymus – taip. Bet pabandykite su kaimynu atsistoti prieš veidrodį ir įžvelgti vienas kito identiškus panašumus. Jūs tokie patys?

Kartu su įstatymais gauname gana įdomų paketą. Panašų į prekybos centro akciją „pirkite vieną, gausite du“. Įvykdykite sąlygas ir gausite tai, ką gauna visi. O ar man apskritai to reikia? Ar man reikia dviejų?

Kurdami įstatymus, mes kuriame ne pasirinkimo laisvę, o apribojimus sau. Ir tai, kas lieka neaprašyta įstatyme, – nesvarbu ir nebūtina. Ir šioje vietoje reikėtų iškelti klausimą, o kur dingsta moralinės egzistencijos taisyklės – tie dėsniai, kuriais vadovaujasi visa gamta?

Argi įstatymas draudžia žudyti? Ne. Jis tik numato to kainą, išreikštą metais izoliacijoje. Ar įstatymas draudžia mušti? Ne. Jis numato to kainą. Ar įstatymas draudžia kankinti? Ne. Jis numato to kainą. Vadinasi, viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leistina. Ir viskas, ką teigia įstatymas, yra aukščiau mūsų pasirinkimo. O tai, kas jame nenumatyta, – nesvarbu, nereikalinga, nebūtina.

Ar privalome gelbėti ir saugoti artimo žmogaus arba kaimyno gyvybę? Įstatymas to nenumato. Ar galime negerbti savo šeimos? Įstatymas to nedraudžia. Ar galime nemylėti savo sutuoktinio? Kuris įstatymas tam trukdo?

Priėmę įstatymus, mes pamirštame kas tai yra moralė, kas tai yra pagarba ir kas yra nerašytas dėsningumas. Mums to nereikia, nes tai nėra įstatymų numatyta tvarka, pagal kurią turėtume gyventi. Ar turime gerbti vyro ir moters santuoką? Ne. Ar turime gerbti savo prigimtį? Ne. Ar turime gerbti kaimyno požiūrį? Ne. Ar galime gerbti save? To įstatymuose nėra, vadinasi, laikytis nebūtina.

Demokratinė visuomenė labai džiaugiasi galėdama laikytis demokratiškų įstatymų, kurie visus padaro lygius, ir pyksta, kai koks nors veiksnys apriboja jų laisvę. Bet tada reikėtų iškelti klausimą, kas yra lygybės standartas? Kaip jį galima nustatyti ir kaip žinoti, kad jis teisingas?

Ar vyrai ir moterys yra lygūs? Prigimtinė žmogaus teisė yra dėsningas jo unikalumas. Ar bent vienas gimęs vyru buvo apvaisintas ir tapo mama, o moteris sugebėjo apvaisinti vyrą? Ne. Tačiau įstatymus, numatančius lyčių lygybę, turime. Negana to, turime įstatymų, leidžiančius keisti lytį, bei įstatymiškai apibrėžtų draudimų to negerbti.

Gamtoje viskas yra taisyklinga. Kadagys negali tapti beržu, nes jis nebegalėtų atlikti savo paskirties gamtoje. Kadagys yra efektyviausiai orą valantis augalas. Be jo gamtoje susidarytų gyvybiškai svarbus oro trūkumas. Genys negali tapti žvirbliu, nes medžiai prarastų vieną iš ištikimiausių daktarų.

Gamtoje galioja dėsninga paskirtis ir savo vietą atranda bet kuris gyvas organizmas. Be įstatymų ir nurodymų. Tuo tarpu žmogus gali sprendimus priimti tik pagal jam tinkančią naudą. Įstatymai jam suteikia teisę nedaryti nieko, kas yra neapibrėžta įstatymu.

Bet žmogus gali ir atsisakyti vykdyti įstatymą, nes įstatymas… riboja jo teises ir laisvę. Kas yra nedemokratiška.

Taip tampame lygybės vergais. Tais, kurie turi elgtis taip, kaip numato vienas žmogus, nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja jo moralė ir pagarba kitam žmogui bei pačiam sau, ar ne.

Vienas įstatymu mojuojantis žmogus gali parklupdyti šimtus ir tūkstančius.

Ar privalo žmogus rūpintis kito žmogaus senatve? Ar įstatyme tai parašyta? Ne. Tai kam tada rūpintis?

Ar privalo pagal įstatymą vaikas gerbti tėvus? Taip. O kas bus, jeigu negerbs? Nieko. O jeigu paprašysime, kad vaikai gerbtų tėvus? Mes pažeisime vaikų teises, nes jie yra laisvi žmonės, tokie kaip mes visi. Lygūs.

Ar privalome gerbti kito žmogaus nuomonę? Taip. O jeigu ta nuomonė yra klaidinga? Vis tiek privalome, nes įstatymas suteikia žodžio laisvę.

Ar turėtume gerbti savo tautą, savo protėvius, savo prigimtį? Turėtume. Ar tai įsakoma įstatymu? Ne. O jeigu norime? Galima. O jeigu yra tam prieštaraujančių? Tuomet, pagal įstatymą, turėtume gerbti jų nuomonę. O jeigu jie iš esmės prieštarauja mums? Vadinasi, turėtume gerbti jų nuomonę, savo nuomonę pasilaikydami sau arba, lygybės principu, prisitaikyti prie jų. Negerbti savo tautos, savo protėvių, savo prigimties, savo tikėjimo, savo nuomonės. Negerbti savęs.