home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Nenorime įsipareigoti, nes atsakomybė mums – vargas. Vargas gyventi, vargas gerbti ir mylėti.

Redaktoriaus savaitė. Nenorime įsipareigoti, nes atsakomybė mums – vargas. Vargas gyventi, vargas gerbti ir mylėti.

Štai ir baigėsi dar vienas ekonominio pakilimo, sujudimo ir šiaip adrenalino susikaupimo laikas. Dar viena akimirka, kai galėjome drąsiai ir įžūliai politinės nuomonės oponentams plėšyti akis, o paskui kamputyje guosti save, jog mūsų pasirinkimas – tikrai teisingiausias.

Atvirai šnekant, visame politinių rinkimų fone visada pamirštama ta pati asmeninė savybė, kurią nuolat pamirštame savo gyvenime. Ir iš tikrųjų, kodėl mes net svarbiausiomis, viską lemiančiomis minutėmis savo ir kitų gyvenime pamirštame elementarų atsakomybės jausmą?

Atsakomybės už tai, ką išsirinksime, kokiam asmeniui išreikšime savo palankumą. Argi nesuprantame, kad valdžioje esantys žmonės (na tie, kuriuos keikiame labiausiai) yra ne kieno nors kito, o mūsų laisva valia priimta sprendimas? Tie, kas yra valdžioje, mūsų balsais gavo bilietą mus visus administruoti, kontroliuoti ir valdyti. Tai, jog kiekvieną kadenciją renkame kitus – ne atsakomybės ar teisingo sprendimo požymis, o požymis to, kad rinkimuose vadovaujamės savo nuotaika ir asmenine nuomone. Išsirenkame bet ką, o tada jau keikiame, koks tas „bet kas“ blogas. Kodėl keikiame? Juk tai mes dalyvavome rinkimuose, juk tai mes šimtus kartus su visais giminaičiais ir kaimynais diskutavome, už ką balsuoti būtų geriau. Bet pamiršome svarbų dalyką – savo atsakomybę.

Balsuojame ne dėl žmogaus savybių ir gabumų, o dėl savo laikinų simpatijų. Net nesidomime kandidatu ir neieškome informacijos apie jį, tarsi būtų kažkoks redaktorius ar etikos specialistas, kuris pasižiūri, ar kandidatas geras, ir leidžia jam reklamuotis. Ko gero, jeigu turėtų Lietuvos pasus, rinkimuose galėtų kandidatuoti ir meškos ar kalakutai. Nes mums nesvarbu žmogaus praeitis ir jo savybės. Jo tikrieji tikslai.

Jeigu turime kokį nors gerą prisiminimą apie kandidato veiklą, tai dažniausia būna padidintos išmokos ar sumažintas mokestis. Ar tai ta riba, kuri viską pasako apie kandidatą?

Bijome domėtis ir bijome prisiimti atsakomybę. Negana to, bijome įsipareigoti savo šaliai ja rūpintis, kol mirtis mus išskirs – ir džiaugsme, ir varge.

Taip. Mūsų atsakomybės jausmas idealiai susijęs su įsipareigojimu ir visa tai puikiai dera net su eiline mūsų santuoka. Kodėl? Nes gyvename valstybėje, kurioje gyvena ir gyvens mūsų vaikai, mūsų vaikų ir anūkų šeimos. Vadinasi, kaip ir santuokoje, bus visko – ir džiaugsmo, ir vargo. Jeigu nesirūpinsime – daugiau vargo, jeigu rūpinsimės – daugiau džiaugsmo. Viskas paprasta ir elementaru.

Ir štai čia mes susiduriame su labai svarbiu aspektu. Įsipareigojimas gyventi džiaugsme ir varge nėra įsipareigojimas gyventi tada, kai rytą prabudus bus geresnė ar blogesnė nuotaika, bet gyventi tada, kai bus apskritai labai blogai gyventi. Vadinasi, ieškoti sprendimų ir į gyvenimą „kabintis dantimis“, kad po šiek tiek laiko vėl galėtume mėgautis džiaugsmu. Gyvenimas santuokoje su sutuoktiniu ir santuokoje su valstybe yra vienodai banguotas. Tai ta santuoka kyla į viršų, tai krenta į apačią – kokie mes išliksime po šių bangavimų, priklauso tik nuo mūsų.

Štai, jeigu šeimyninėje santuokoje sekasi, mes gyvename laimingai. Jei truputį pradeda nesisekti, pradedame ieškoti laimės kitur, jei išvis santuoka pasidaro kankinanti – suprantama, pabėgame kitur.

Mūsų tautosakoje tokie pabėgimai įvertinami labai konkrečiai. Moteris, pradėjusi ieškoti laimės kitur, įgyja naują pavadinimą, dažnai siejamą su įvairaus tipo gyvūnais. Vyras taip pat gauna pavadinimą, tik kiek kitokį. O kokią jaučiame atsakomybę, jeigu mums pasidaro nepakeliamas vargas su valstybe?

Jokios, nes už tai atsakingi tampa... visi kiti.

„Ir džiaugsme, ir varge“ tampa „tol, kol man bus gerai“. Sakot, skamba savanaudiškai? Bet argi tai nėra teisybė?

Sulaukę vargo, be jokio įsipareigojimo viską išmetame, nesuvokdami, jog išmetame ne tik tai, kas buvo blogai, bet ir tai, kas buvo gerai. Išmesdami į gatvę kačiuką, išmetame ne tik dar vieną alkaną burną, bet ir minkštakailį kamuoliuką, kuris ne kartą mus ramino, šildė ir džiugino.

Atsisakydami įsipareigojimo savo valstybei, neprisiimdami atsakomybės už savo veiksmus ir visiškai nesidomėdami, į kieno rankas ją atiduodame, mes tampame ne ką geresni už tuos, kurie išmetė kačiuką ar paliko savo šeimą.

Kodėl dabar tiek santuokų subyra , kodėl tiek daug šeimų skiriasi? Ar ne dėl tų pačių priežasčių kaip ir rinkimuose?

Ar ne tie patys jaunuoliai ir mes patys, būdami jaunuoliais, rinkomės pagal simpatiją, o ne pagal žmogaus savybes, ar ne tie patys jaunuoliai prie altoriaus ištaria „iki mirties“. Ar ne tie patys jaunuoliai, susidūrę su pirmu sunkumu, pasako „stop“ ir užtrenkia duris?

Ar taip pat elgiamės ir tada, kai turime atlikti sunkų darbą? Ar pavargę klotis lovą miegame ant žemės? Ar nenorėdami gaminti maisto sėdime alkani? Ne, mes stengiamės. Nesvarbu, ar tai būtų vargas, ar džiaugsmas. Ir niekada nenuleidžiame rankų, nes žinome, jei nebus maisto – mirsime. Tačiau niekada neįvertiname, kad be pastangų mirs ir mūsų valstybė. Be pastangų mirs ir mūsų santuoka. Nenorime įsipareigoti, nes atsakomybė mums – vargas. Vargas gyventi, vargas gerbti ir mylėti.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close