Ingavangio kaimo istorija bus suguldyta į knygą
Kaip ir kasmet, paskutinį gegužės sekmadienį, Šilavoto bažnyčioje pasimeldus už Ingavangio kaimo gyventojus, aplankius artimųjų kapus, į buvusią Ingavangio mokyklą, kurios patalpos nuo 2002 m. priklauso Ingavangio bendruomenės centrui, susirinko didelis būrys ne tik čia gyvenančių, bet ir šiame bei aplinkiniuose kaimuose gimusių, gyvenusių, dirbusių žmonių, likimo nublokštų į įvairius Lietuvos kampelius.
Vyresniosios kartos ingavangiečiai sveikinosi, klegėjo, vieni kitų klausinėjo apie sveikatą ir anūkus, o jaunesnieji ar pirmą kartą į susitikimą atvykusieji gėrėjosi vyresniųjų džiaugsmu, žavėjosi pro mokyklos langus atsiveriančiais vaizdais.
Į būrį susirinkusius ingavangiečius pasveikino Šilavoto seniūnė Neringa Pikčilingienė ir Ingavangio bendruomenės centro pirmininkė Rasa Juocevičienė bei kaimyninių Piliakalnio, Šilavoto bendruomenių atstovai.
Muzikinę dovaną atvežė kaimynai – Šilavoto laisvalaikio salės folkloro ansamblis „Akacija“, vadovaujamas Saulės Blėdienės.
Ingavangiečių susitikimai neįsivaizduojami be humanitarinių mokslų daktaro Kosto Algirdo Aleksyno. Tautosakininkas, dainynų ir kitų leidinių sudarytojas šįkart atvežė ypatingą žinią – jau gerokai pasistūmėjo knygos apie Ingavangį rengimas. Jis tikisi, kad per vasarą pavyks užbaigti rinkti medžiagą, o kad jam pasisektų, prašė visų dar to nepadariusiųjų pagalbos – ir atsiminimus pateikti, ir nuotraukomis pasidalinti.
Bendruomenės pirmininkė R. Juocevičienė priminė, kad bendruomenei ir visiems, kas myli Ingavangį, reikės susitelkti ir surasti lėšų knygos leidimo finansavimui.
Turbūt nei vieno susibūrimo nėra praleidusi Išlauže gyvenanti Janina Ruseckaitė-Ačienė, vilnietė Vitalija Matukevičiūtė-Lungienė, šilavotiškė Aldona Kabašinskaitė-Marčiulaitienė, prieniškės seserys Krasnickaitės – Ona Krūvelienė ir Albina Orinienė. „Dešimčia metų atjaunėju čia pabuvusi. Širdis džiaugiasi!“ – kalbėjo Janina.
Labai džiugu, kad šiais metais atvyko nemažai kraštiečių, pirmą kartą dalyvaujančių tradiciniame susitikime. Tai Juozas Kavaliauskas, jau daug metų gyvenantis Marijampolėje, Alytuje gyvenantys Birutė Leonaitė ir Jonas Leonas, Kaune įsikūręs Juozas Gustaitis.
Ilgametėms bendruomenės pirmininkės „dešiniosioms rankoms“ Aldonai Baniulienei, Onutei Tamošiūnienei, Marytei Raugevičienei, Irenai Radžiūnienei, Janinai Pilkauskienei, Marytei Leonienei, Danutei Morkūnienei, Vandai Slavėnienei, Audronei ir Gintautui Galiniams, Onutei ir Albinui Martusevičiams bei kitiems bendruomenės aktyvistams rūpesčių nestinga – reikia prižiūrėti patalpas ir aplinką, ruoštis šventėms ir renginiams, kurių per metus surengia po kelis. Tai – tradicinis kraštiečių susitikimas, Užgavėnės, Oninės, mirusiųjų ingavangiečių pagerbimas ir kt.
Prieš kelerius metus Ingavangio kaimo bendruomenės centro pastatas atjaunėjo – įgyvendinus ES kaimo plėtros fondo finansuojamą projektą, buvo pakeistas stogas, sutvirtintos sienos, pakeisti beveik visi langai ir durys. Pernai pačių bendruomenės narių iniciatyva ir jų bei Savivaldybės lėšomis suremontuotas pastato vidus. O šiais metais, gavus finansinę paramą, teritorija apjuosta tvora.
Kalbų visiems nestigo. Buvo suskaičiuota, ir kiek Ingavangio marčių dalyvauja susitikime, ir kiek mokinių mokėsi mokykloje prieš pusšimtį ir daugiau metų, prisiminti ir mokykloje dirbę mokytojai, ir suvaidinti spektakliai, ir įvairūs šposai, pasidalinta ir skaudžiais pokario laikų prisiminimais. Prisiminus dar senesnius laikus, buvo beveik patvirtinta, kad per Ingavangį turėjo žygiuoti Napoleono kariuomenė. Gal ir pats imperatorius čia lankėsi?
Ir nė vienas, turintis ryšių su Ingavangiu, neturi pamiršti, kad 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, kaime gyveno 744 gyventojai ir jis buvo vienas didžiausių (jei ne pats didžiausias) kaimų tuometinėje Lietuvoje! Gaila, kad šiuo metu kaime gyvena tik kiek daugiau nei 200 gyventojų. Tačiau džiugina faktas, kad kaimas nemiršta, atvirkščiai, jame kasmet įsikuria po kelias naujas šeimas.
Iki vėlumos netilo klegesys buvusiose Ingavangio mokyklos klasėse, liejosi prisiminimų upės, skambėjo dainos, buvo ir aptarti jau nuveikti darbai, ir pakalbėta apie ateities planus. Džiugu, kad vyresniųjų būryje atsiranda jaunų žmonių, kurie darniai įsilieja į bendruomenės gyvenimą, jį papildo naujomis iniciatyvomis.
