home Veidai Lauko gėlės…

Lauko gėlės…

Šis straipsnis skiriamas Seirijų miestelyje (Lazdijų r.) gyvenusiam Jotvingių krašto šviesuoliui savamoksliui kolekcionieriui Antanui Sušinskui atminti.

Tu padėk man, brolau, lauko gėlę ant kapo...

Ji sušildys kaip jausmas, prikeltas minties,

Nors aš vaikas bemokslis bei nieko nebaigęs –

Bet... rinkau aš senienas ir ieškojau po kaimus –

Mūsų bočių gilios praeities.

Pagarbiai užmirštų kolekcionierių atminimui –

bendramintis birštonietis Jonas Raiskas

                         Kartą man šmėstelėjo galvoje mintis, kad žmonijai būdinga manija kaupti, o kolekcionieriams – turėti. Atrodytų, kuo gi skiriasi šios dvi sąvokos „kaupimas ir turėjimas“? Lyg ir jokio skirtumo, bet kolekcionieriai, kaip kokie archeologai-istorikai, knaisiojasi ne tik po praeitį kataloguose, bet ir keičiasi savo patirtimi su aplinkiniais bei nuolat tobulėja kolekcionavimo žinių srityje.

Daugumą mūsų kultūros papročių liaudiško folkloro, tarmių lobyno skirtinumo ir apskritai pačio paveldo perėmė bei išsaugojo paprasti kaimo žmonės savo pasiaukojimu, kaip ir pačią lietuvybės dvasią kaime.

Suskilusiais kojų padais vyrai ėjo basi ir vyžoti, kaukšėdami klumpiais kulniavo į Karaliaučių (Tilžę), kad rizikuokami net gyvybe parneštų Lietuvon lietuvių kalba spausdintą žodį ir prikeltų iš užmaršties istorines valstybingumo šaknis ateities kartoms.

Pirmasis 1812 m. įkurtas Lietuvoje muziejus, kurio pradininkas buvo Dionizas Poška, davė savotišką pradžią įteisintam kolekcionavimui. Prie mūsų valstybės paveldo išsaugojimo ir tyrinėjimo daug prisidėjo broliai Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai. Eustachijus – pirmasis muziejininkas, išskyręs ekonominės formacijos laikotarpius pagal istorinę klasifikaciją. Šių vyrų dėka kaip sniego gniūžtė nuo kalno įsisiūbavo domėjimąsis moksliniu istorinės medžiagos – eksponatų kaupimu bei jų išsaugojimu ateities kartoms.

Prie mūsų valstybės paveldo išsaugojimo svariai prisidėjo kolekcionieriai mėgėjai, kurie kaip žirniai pabiro po kaimus bei miestelius. Nepaisydami kaimuose nusistovėjusių gilių tradicijų, kolekcionieriai (ypač po Antrojo pasaulinio karo) pradėjo krutėti ir duoti apie save žinią. Jie telkėsi arčiau gyvenviečių – miestų centruose, kur rado palankią terpę savo veiklai – rinkti, keistis eksponatais ir tobulėti.

Likimas taip susiklostė, kad prieš dvidešimtmetį man teko žvejoti netoli Seirijų miestelio prie Gaileko ir Sagavo ežerų. Grįždamas po žvejybos atgalios, užėjau į pakeliui pasitaikiusią šalia kelio sodybą atsigerti ir susipažinau su sodybos šeimininku. Mums besišnekant paklausiau ir pasidomėjau, ar neteko jam girdėti, gal kas kaime kolekcionuoja pašto ženklus, senovines monetas, metalinius ženklelius ar medalius.

Mano pašnekovas nustebęs pagyvėjo ir patvirtino, kad vieną tokį fenomeną pažinojo asmeniškai, tačiau kolekcionierius jau miręs, bet jo žmona gyvena Seirijų miestelyje. Iškart šeimininkui pasiūliau nuvažiuoti pas ją į svečius, kad pamatyčiau kolekciją ir sužinočiau daugiau apie patį kolekcionierių bei jo likimą.

Nors nuo mano užkalbinto šeimininko sodybos iki Seirijų buvo vos keli kilometrai, pašnekovas sutiko su manimi nuvažiuoti į Seirijus tik po savaitės... Prasidėjo košmariška bemiegė savaitė, kankino mintis, kad kolekcionieriaus sukaupta kolekcija jau bus išgaravusi... Praktinė nuojauta man nedavė ramybės ir kaip kamščiatraukis gręžė smegenis ištisą savaitę... Pagaliau atėjo išsvajota diena... Ir štai mes Seirijuose prie kolekcionieriaus šviesaus atminimo Antano Sušinsko namo slenksčio. Mano širdis nuo laukimo nustojo plakti, o bloga nuojauta nusmelkė iki pat kaulų...

Sužinojusi mūsų vizito tikslą, kolekcionieriaus žmona apsiniaukė ir atsistojusi ryžtinga poza išpyškino: „Atėjo į žentus – UBAGAS! Su savimi neturėjo nei arklio, nei karvės, nei kiaulės, o tik tarbukę su senovinėmis monetomis ir medaliais.“

Ė, ė, ė..., mintyse šmėstelėjo mintis (girdint tokias „aimanas“), tamsta babulisimus ne eilinį vyrą buvai gavusi, o apsigimusį istoriką, muziejininką, tik gaila, kad jis gyvenime neturėjo galimybės šios srities mokslų baigti ir bendraminčių... Kai dauguma kaimo vyrų susitikę šnekėdavosi apie ūkį ir gyvulius, Antanas, ateidamas į žentus, atsinešė kas jam buvo brangiausia – Lietuvos istoriją.

Kolekcionierius su žmona vaikų nesusilaukė. Paklausta, ar gali parodyti vyro sukauptą kolekciją, šeimininkė atkirto, kad viską pardavė kažkokiems nupirkinėtojams, kurie „šukavo“ kaimus ir pusdykiai iš žmonių supirkinėjo vertingesnius daiktus.

Taip ir neteko man pamatyti kaimo sąlygomis sukauptos buvusios kolekcijos. O gal joje buvo dzūkų krašto užsilikęs grynuolis... Su bendrakeleiviu išvažiavome iš kolekcionieriaus sodybos nieko nepešę – lyg musę prariję...

Bet mintis apie buvusį kolekcionierių ir jo likimą kaip virusas persimetė į mano galvą ir neleido ne tik jo užmiršti, bet skatino leistis į naujas paieškas. Pagaliau neiškentęs (o gal kažkieno paragintas iš viršaus) vėl pradėjau domėtis Antanas Sušinsko likimu.

Nuvažiavęs į Seirijus sužinojau, kad šalia savo kolekcionieriaus vyro jau atgulė ir jo žmona Veronika Kalvinskaitė-Sušinskienė. Tik tie, kurių šeimoje vienas iš sutuoktinių domisi kolekcionavimu arba potraukiu senienoms, gali suprasti arba užjausti artimuosius... ir iš anksto, kad išsaugotų šeimos biudžetą, užsisakyti bažnyčioje mišias... Tikriausiai taip buvo ir Sušinskų šeimoje, kai vyras aukodavo šeimos santaupas senienoms įsigyti, nes, priešingu atveju, Antano žmona nebūtų taip sureagavusi, kai priminėme jos vyro turėtą kolekciją...

Neradęs Seirijuose šeimininkės, pradėjau i klausinėti kaimynų, gal Sušinskai turėjo giminių. Važiuojant iš Seirijų Krikštonių kaimo link, pakeliui, už 7 kilometrų, pasitinka „Lapšiaus“ kaimelis su baigiančiu užakti Lapšiaus ežeru. Šiame kaimelyje ir suradau Antano Sušinsko brolio žmoną, kuri plačiau papasakojo apie kolekcionieriaus pomėgius... Juokdamasi moteris pridūrė, kad Antanas kaime buvo išskirtinė asmenybė...

Vargšas kaime buvo tas, kas turėjo namuose priglaudęs senovinę monetą ar medalį... Sužinojęs apie radinį, Antanas prie nuosavybę turinčio savininko prilipdavo kaip virusas ar šlapias vantos lapas ir tol savininką kankindavo savo prašymais perleisti jam patikusį eksponatą, jog tas neapsikentęs paaukodavo savo „lobį“, kad tik greičiau atsikratytų iš proto vedančio kolekcionieriaus...

Po pergalės ir džiaugsmo jausmo – patirtos trumpalaikės euforijos, kitą dieną kolekcionierius ieškodavo po kaimą naujos „aukos“ ir vėl nenustygdavo vietoje, ir taip – visą gyvenimėlį...

Daugiau sužinojęs apie neeilinius dzūkelio kolekcionieriaus pomėgius ir gyvenimą, užsidegiau mintimis surasti jo kapą ir Jotvingių krašto šviesuoliui ant kapo padėti ne dekoratyvinių – dirbtinai išaugintų gėlių, bet natūralių – dzūkiškų kaimo lauko žiedų...

Seirijų miestelio kapinės išskirtinės, nes jose labai daug pasidarbuota savo laiku gero kalvio – išlikę daug mažosios architektūros kūrinių. Fantazija susipynusi su metalo išlankstymu ir įmontavimu į lauko akmenis...

Antano Sušinsko kapo Seirijų kapinėse ieškojau net penkerius metus. Sugrįždavau į Lietuvą gruodžio mėnesį, bet kapinėse antkapiniai paminklų užrašai būdavo užlipdyti sniegu ir sunkiai įskaitomi... Bet kaip tik kolekcionieriaus kapo paieška mane ir atvedė į Birštoną...

Birštonas

Seirijuose sužinojau, o Birštone išsiaiškinau, kad birštoniečių Albinos Gražinos Vaivadaitės ir Julijaus Petrauskų šeima asmeniškai pažinojo Veronikos ir Antano Sušinskų šeimą. Gerbiama Albina Petrauskienė, buvusi Birštono vidurinės mokyklos biologijos mokytoja, man apsilankius jos namuose papasakojo, kad su Sušinskų šeima draugavo kaip tikri giminės. Mat Albinos motina Marijona Kisieliūtė-Vaivadienė priglaudė po karo į savo namus gyventi Veroniką Kalvinskaitę (vėliau) Sušinskienę bei jos motiną Pransišką Kalvinskaitę-Kubilienę.


1949 m. Seirijai

Pati Veronika buvo ne „pėsčia“ mergina, nes mokėjo dirbti visus vyriškus darbus: statė pati krosnis, drožė medines klumpes, kad jomis galėtų į mokyklą kulniuoti Albina ir jos brolis Vytautas, meistravojo slides. Po karo vyrų kaime buvo mažai, nes daug žuvo fronte, o ir darbo nebuvo.

Petrą Vaivadą 1941 m. už Seirijų miestelio nušovė vokiečiai. Vėliau Veronika taip susigyveno su Vaivadų šeima, kad nesijautė pašalietė.

Albina Petrauskienė man papasakojo, kad Veronika Kalvinskaitė buvo gimusi 1915 m., o Antanas Sušinskas – 1925 m., taigi dešimčia metų jaunesnis. Likimas atsitiktinai juos suvedė ir gana vėlokame amžiuje, tik 1963 m. jie sukūrė šeimą. Vestuvių nuotraukoje jaunikis, kaip tikras džentelmenas, su kostiumu, baltais marškiniais ir kaklaraiščiu įsiamžino su žmona prieš 56 metus – 1963 m. Kaip greitai prabėgo metai... Jaunavedžiai šioje nuotraukoje įsitempę, bet gyvenime buvo be galo geri ir nuoširdūs bei paprasti žmonės.

Kaip mena Petrauskienė, Veronika jai ir broliui buvo kaip sesuo – visi dalindavosi tiek gyvenimišku džiaugsmu, tiek vieni kitiems pagelbėdavo nelaimės atveju.

Pats kolekcionierius Antanas buvo lėtų apsisukimų dzūkelis, bet „labai linksmų plaučių“ vyrukas – humoristas, pralinksmindavo aplinkinius iki ašarų, o pats tai kvatodavosi susiėmęs už pilvo...

Kaip tik 1972 m. nuotraukoje ir matome besišypsančius Veroniką ir Antaną Sušinskus. Artimiesiems Antanas rodydavo iš dėžutės išėmęs savo kolekciją ir džiaugdavosi.

1994 m. paliko šį pasaulį ir išėjo amžinybėn neramus Jotvingių krašto ir Seirijų miestelio kolekcionierius, kuris savo išprusimu, paprastumu, nuoširdumu ir humoru linksmindavo į svečius užklydusius seirijiškius bei birštoniečių Albinos ir Julijaus Petrauskų šeimą. Kaip tik Albina ir Julijus Petrauskai man ir išaiškino, kur reikia ieškoti Antano Sušinsko kapo. Ir štai po 5-erių metų paieškos, vėlų rudenį, aš su kolekcionieriaus jauduliu stoviu sukaustytas prie Antano kapo Seirijų kapinėse... Mintyse man šmėsteli mintis, o kiek dar tokių kaimo ir miesto grynuolių – unikumų nepaminėti ir atgulę amžino poilsio kitose Lietuvos užkampiuose ir mūsų Prienų rajone bei Birštono apylinkėse. Kas jiems ant kapo padės lauko gėlių, kad jie savo darbu padėjo išsaugoti mūsų krašto istorinį paveldą ir tuo pačiu sustabdė istorinių senienų nutekėjimą svetur...

Ir štai pagaliau pavasaris, ištirpo sniegas, prasikalė pirmutiniai žolės daigeliai, sužydėjo kaimo lauko gėlės. Su jauduliu ir užsidegimu skubu į Seirijų kapines, kad aplankyčiau ne tik artimųjų, sutiktų savo kelyje dzūkelių kapus, bet ir kaimo šviesuolio Antano Sušinsko kapą, kad padėčiau jo atminimui (nors jo niekad nemačiau) ant kapo natūraliai išaugusių mūsų lietuviškų – dzūkiškų kaimo gėlių. Ilsėkis, Brolau, po neramaus kolekcionavimo ir būk nors dabar ramus...

Jeigu kas pažinojo buvusius kolekcionierius mūsų Prienų rajone –Birštone ar kitur – kviečiu atsiliepti.

BirštonietisJonas Raiskas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close