Piligriminėje kelionėje į Lurdą – ir gelbstinti prieniečių ranka
Balandžio 29 – gegužės 10 dienomis maltiečiai dalyvavo jau tradicija tapusioje piligriminėje kelionėje į Lurdą.
Kasmet balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje maltiečių iš Lietuvos delegacija, lydinti žmones su negalia, vyksta į dvylikos dienų kelionę, aplanko įvairius Europos miestus, dalyvauja šventose mišiose. Data pasirinkta neatsitiktinai – kasmet gegužės pirmąjį savaitgalį į Lurdą suvažiuoja viso pasaulio maltiečiai, dalyvauja įspūdingose procesijose, atlieka įspūdingas apeigas. Pats Lurdo miestas garsėja Marijos apsireiškimais, sergančiųjų nepagydomomis ligomis stebuklingais išgijimais ir nuostabaus grožio bažnyčiomis, šventu šaltinio vandeniu. Šiemet į šią kelionę pavyko išvykti ir mums – Martynai ir Jauniui.
Niekada nemanėme, kad kada nors turėsime galimybę išvykti į tokią kelionę. Visada buvome aktyvūs, bet tikrai nesitikėjome, kad pasitaikys tokia proga padėti žmonėms tokioje nuostabioje kelionėje. Pripažinsime, iš pradžių bijojome, kad nesugebėsime padėti žmonėms su negalia, bijojome, kad keliaudami didelius atstumus autobusu pavargsime, taip pat atsiliksime ir mokykloje, tačiau jausmas, kad esi reikalingas, supratimas, kad tavo pagalbos kažkam reikia – kelia iki dangaus, o keliaudamas užmiršti visus Lietuvoje paliktus rūpesčius ir dvasiškai atsiduodi kelionei.
Nors Lurdas ir buvo mūsų pagrindinis tikslas, aplankėme daug nuostabių Europos miestų: Čenstakavą, Kelną, Briuselį, Paryžių, Savoną, Augsburgą, Lincheną. Ši kelionė buvo kaip svajonių išsipildymas, o kartu ir savęs pažinimo, naujų žmonių ir vietų atradimas, dvasinės ramybės suradimas. Per dvylika dienų susidraugavome su visais autobuse kartu keliavusiais žmonėmis, daug išmokome iš jų, pavyzdžiui, kad negalia yra tik mažas trukdis ir tu vis tiek gali džiaugtis gyvenimu, kad nėra sunkumų, kurių negalėtum įveikti. Negalią turintys žmonės mus išmokė ir stiprybės, buvo nerealus jausmas stebėti, kaip žmonės vežami į kalną kyla iš vežimėlių ir sako: „Dabar aš pats nueisiu“. O svarbiausia – mūsų bendrakeleiviai suteikė mums naują požiūrį į aplinką. Ne neįgalieji turi prisitaikyti prie mūsų gyvenimo, tačiau mes turime prisitaikyti prie jų gyvenimo. Ne jie turi prie mūsų prisitaikyti, tačiau mes.
Sunku kalbėti apie kelionę, vykusią prieš kelias savaites, įspūdžių tiek daug, o ir tiesiog neįmanoma žodžiais išsakyti visus jausmus, kuriuos išgyvenome Lurde ir kelionėje kartu su neįgaliaisiais ir jiems padėjusiais žmonėmis. Labai norime padėkoti visiems žmonėms, kurie padėjo mums išvykti į tokią kelionę, ypač norėtumėme padėkoti savo vadovėms Linai, Editai, Laimutei. Norime padėkoti piligrimų lyderei Irenai ir visiems bendrakeleiviams. Taip pat didžiausią pagarbą reiškiame G. Olsevičiui. Greičiausiai be šio žmogaus paramos nebūtume išvykę į kelionę. Ačiū.
Martyna Vaitkūnaitė
