Geriausi Lietuvos liaudies šokių kolektyvai varžėsi Prienuose

Balandžio 26-28 dienomis Prienų kultūros ir laisvalaikio centre karaliavo šokis. Į tradicinį, kas ketveri metai Lietuvos liaudies kultūros centro organizuojamą konkursą „Pora už poros“ buvo susirinkę šokėjai iš visos Lietuvos. Per tris dienas scenoje pasirodė 1 030 šokėjų, 60 kolektyvų, kurie varžėsi miestų, rajonų centrų, miestelių ir kaimų bei merginų šokių grupėse.

Konkurso „Pora už poros“ laureatais merginų liaudiškų šokių grupėje tapo Akmenės r. savivaldybės kultūros centro merginų liaudiškų šokių grupė (vad. B. Viktoravičiūtė),  Miestų grupėje – Klaipėdos m. savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmai jaunimo liaudiškų šokių grupė „Žilvinas“ (vad. G. Puzinienė), Kauno kultūros centro „Tautos namai“ vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Suktinis“ (šokių gr. vad. L. Rekašienė, instr. gr. vad. T. Kviklys), Vilniaus m. Vilkpėdės bendruomenės centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Šimtažiedis“ (vad. R. Januškevičienė), rajonų centrų grupėje – Vilkaviškio r. savivaldybės kultūros centro šokių studijos „Nemunėlis“ vyresniųjų grupė „Pasagėlė“ (vad. S. Jankienė), Jurbarko r. savivaldybės kultūros centro šokių studijos „Nemunėlis“ vyresniųjų grupė (vad. J. Telišauskienė), Tauragės r. savivaldybės kultūros centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Vėjava“ (vad. B. Sagatauskienė), miestelių ir kaimų grupėje – Vilkaviškio r. Kybartų kultūros centro jaunimo liaudiškų šokių grupė „Žemyna“ (vad. I. Šunokienė), Kauno r. Garliavos kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Ąžuolas“ (vad. Z. Vaškelienė) ir Kėdainių r. Truskavos kultūros centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Vermena“ (vad. D. Venslovienė).

Konkurso vertinimo komisijoje, kurią sudarė profesionalūs vertintojai, nusipelnę choreografai ir liaudies šokių žinovai, buvo ir 2014 m. Lietuvos dainų šventės šokių dienos vyresniųjų programos vyriausiasis baletmeisteris, Prienų rajono Balbieriškio seniūnijos vyresniųjų šokių kolektyvo „Ringis“ vadovas, Prienų rajono mero patarėjas Raimundas Markūnas, kuris sutiko pasidalinti mintimis apie praėjusį konkursą.

Papasakokite, koks tai konkursas ir kaip jis organizuojamas.

„Pora už poros“ – suaugusiųjų tautinių šokių grupių (jaunimo, merginų, vyresniųjų ir pagyvenusiųjų) ir vyresniųjų bei pagyvenusiųjų šokių ansamblių konkursas. Jis rengiamas nuo 1969 m. ir vyksta kas ketverius metus (išskyrus dainų šventės metus). Šiemet jau vienuoliktasis. Šokių grupių konkursas vyksta trimis turais. Vietinis (miesto, rajono), organizuojamas vietos rengėjų. Regioninis turas vyksta penkiuose pasirinktuose miestuose ar rajonų centruose. Organizuoja Lietuvių liaudies kultūros centras (LLKC) ir vietos kultūrininkai. Respublikinis turas įprastai vyksta Vilniuje, bet mums labai džiugu, kad šiemet baigiamajam ratui buvo pasirinkti Prienai.

Kaip sekėsi Prienų ir Birštono šokių kolektyvams?

Kaip žinome, į baigiamąjį respublikinį turą pateko ir Prienų rajono, ir Birštono savivaldybių liaudiškų šokių kolektyvai: Birštono kultūros centro jaunimo liaudiškų šokių grupė „Aguonėlė“ (vad. V. Bankauskienė) bei Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Vajaunas“ (vad. L. Gediminienė, instr. gr. vad. R. Ruočkienė). Abu kolektyvai savo grupėse užėmė pirmąsias vietas.

Kaip vertinate šį konkursą?

Labai gražus konkursas, juolab, kad jis vyksta kas ketveri metai. Kolektyvai atsakingai jam ruošiasi. Vien patekti į jį yra garbė: turi praeiti rajoninę, zoninę atranką ir patekti į respublikinį etapą. Kolektyvams visuomet patinka tokie konkursai. Jie priverčia  susikaupti, pasitempti. Yra komisija, kuri vertina tai, ką tą dieną mato scenoje. Negali pasakyti: susirgo vienas – pakeičiau, šis su temperatūra šoka ir todėl prastai atrodo… Vertinama tai, kas regima, be išlygų.

Kas sudaro vertinimo komisiją?

Patys kompetentingiausi, labiausiai nusipelnę choreografai. Konkursą organizuoja Lietuvos liaudies kultūros centras, jis ir pakviečia į komisiją. Šiemet komisija buvo sudaryta iš vyresnės kartos, vidurinės ir jaunesnės kartos atstovų bei pagal nuopelnus. Aš ir Vilius Šleinius iš Klaipėdos buvome pakviesti, nes mes dirbsime 2014 m. Lietuvos dainų šventės šokių dienos vyresniųjų programos baletmeisteriais. Šiemet, birželio 14-16 dienomis, vyks eksperimentinė šokių diena Marijampolėje, kur taip pat suvažiuos kolektyvai iš visos Lietuvos. Mes abu dalyvavome ir regioninėse atrankose.

Ką galėtumėte pasakyti apie finaliniame konkurse dalyvavusius kolektyvus?

Reikia pasidžiaugti, kad visi kolektyvai buvo labai gražūs ir stiprūs. Taip pasakyti galima ir apie Birštono „Aguonėlę“ – techniškai stiprus kolektyvas, gaila, iki laureatų jiems truputėlį trūko. Į akis krenta puošnūs kolektyvų sceniniai rūbai, bendravimas. Iš pirmo žvilgsnio, visų kolektyvų rūbai tarsi vienodi – raibuliuoja, marguliuoja. Bet tokių liemenų kaip „Vajaunas“ niekas neturi – ypatingai gražios. Kaip minėjau, stebint šokėjus, matosi, kaip jie bendrauja: ar jie iš širdies šoka, ar tik „užtaisę“ šypseną, ar mato vienas kitą. Nepaisant to, jog kai kurie kolektyvai gal ir prasčiau šoko, balas buvo pakeltas už šokėjų bendravimą. Matėsi, kad porose vienas kito iš akių nepaleidžia – taip įsijautę, jog, rodos, nei apie žingsnį, nei apie lygiavimą negalvoja ir nieko nemato – gyvena tarsi vienu du šokyje. Toks kolektyvas pavergia.

Kuo šiemet kolektyvai nustebino komisiją?

Labai džiaugiamės, kad pamatėme šokių iš Aukso fondo – amžiną atilsį profesoriaus Juozo Lingio „Aštuonnytį“. Rodos, tūkstantį metų jau nešoktas šokis, o taip gražiai sušoko jį Vilkaviškio jaunimas, tiesiog širdis džiaugėsi. Naujų šokių labai daug pamatėme. Pavyzdžiui, nemažai šokių buvo iš šiuolaikinio choreografo Vidmanto Mačiulskio kūrybos.

Kokius šokius kolektyvai dažniau renkasi: greitesnius ar lėtesnius?

Mėgsta greitesnius. Kad ir pagyvenusieji – kuo smarkesnis šokis, tuo jiems įdomiau (juokiasi). Greitas šokis leidžia paslėpti trūkumus, o lėtame matosi visi judesiai, lygiavimas, akys, šypsena. Ten trūkumų nepaslėpsi.

Kaip galite apibūdinti liaudiškų šokių konkursus, kolektyvus, pažvelgęs per laiko prizmę?

Pasikeitusi apranga, šokių manieros, šukuosenos. Anksčiau kasas turėti – ar pakulines, ar savo – buvo prestižo reikalas, o dabar viskas (plaukai – aut. past.) turi būti paslėpta, pridengta. Jeigu anksčiau šokdavo su karūnomis ir viduriniosios kartos šokėjai, ir jaunimas, ir vaikai, tai dabar galvos papuošimai išsigrynino: ištekėjusios moterys būtinai su nuometais, pusnuomečiais, kepurėlėmis, merginos su karūnėlėmis, vaikai su kepurėlėmis, kasytėmis ar juostelėmis. Anksčiau darydavome, kas mums patinka ir gražu, dabar kiekvienas žiūri pagal savo regioną: dzūkai stengiasi dzūkiškais rūbais rengtis, žemaičiai – žemaitiškais ir t. t.

Kita vertus, man neramu dėl šiandieninio požiūrio į meną ir jo poreikį, palaikymą. Lietuvoje yra labai daug meno kolektyvų po valstybinių įstaigų ir po nevyriausybinių organizacijų stogu, bet požiūris – tiek rajonų vadovų, tiek respublikos mastu – mano nuomone, prastas. Vyrauja požiūris, kad po darbo, vakarais, gali bet ką daryti, bet kur dirbdamas. Šokant šokių kolektyve, kartais reikia ir penktadieniais, ir vidury savaitės išvažiuoti, tačiau įmonių vadovai į tai neatsižvelgia: nori šokti – šok po darbo, o jei dirbi, tai dirbk. Žmonės pulsuoja dideliu entuziazmu, bet paramos iš kito, išskyrus kolektyvo vadovą, neturi. Ir ši problema visur ta pati. Anksčiau truputėlį paprasčiau į tai buvo žiūrima. Antra vertus, privačių kolektyvų (turiu galvoje bendruomenių) gyvenimas dar sunkesnis.

Kalbate apie „Ringį“, kuriam vadovaujate?

Ir apie „Ringį“. Valstybinių įstaigų meno saviveiklos kolektyvai dar šiokį tokį finansavimą gauna, jiems yra paprasčiau, o bendruomenės kolektyvas viskuo turi pasirūpinti pats: ir sceniniais rūbais, ir transportu, ir koncertų, renginių finansavimu. Ir neatsisako išvažiuoti į konkursą dėl to, kad niekas autobuso nepasamdė. Pasikeitė laikmetis, lėšų visur trūksta. Manau, kad ir valstybinės įstaigos kolektyvų vadovai galėtų pasklaidyti internete, paieškoti fondų, rašyti projektus, bet dažniausiai nesivargina tai daryti. Kam vargti, jeigu yra direktoriai, valdžia, ir jie turi rūpintis.

Šie metai – tarmių metai. Ar negalvojate statyti šokio pagal tarmišką liaudies dainą?

Kad Darius (D. Žilinskas – Prienų KLC vyresniųjų šokių kolektyvo „Trapukas“ vadovas – aut. past.) jau aplenkė, pastatęs „Kon saka“ (juokiasi). Esu sukūręs vienuolika šokių, bet visi jie paremti folklorine medžiaga. Kurti šokį remiantis folkloru užima daug laiko. Taip statant baigsis ir tarmių metai, o greit „iškepti“ šokį galima būtų, bet nesinori.

Ar iš jūsų sukurtų šokių buvo koks nors šokamas dainų šventėse?

Visus vienuolika šokių yra nupirkęs Lietuvos liaudies kultūros centras, du ar tris premijavęs. Dainų šventės repertuare vienas iš jų bus 2014 m.: Lietuvos dainų šventės šokių dienos vyresniųjų programoje kaip finalinis šokis bus atliekama „Aneliukės polka“. Tai nenaujas šokis, jį šoko jau visa Lietuva, taip pat ir keletas kolektyvų konkurse „Pora už poros“.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close