TOKIA GRAŽI PASAKA. O KODĖL MAMA VERKI?

Grįžti prie vaikystės pasakų mane paskatino šių metų balandžio mėnesį gautas pakvietimas atvykti į Prienų kultūros ir laisvalaikio centrą, į Prienų krašto muziejaus išleistos knygos apie kraštiečius pristatymą. Prisiminiau šio muziejaus istoriją ir pažintį su uolia šio muziejaus įkūrėja Antanina Aleknavičiene. Keliai suvedė per įvairius kraštiečių susitikimus, kuriuos organizuodavo A. Aleknavičienė. Gal prisimenate ir pirmą laisvos Lietuvos kariuomenės paradą Prienuose su kariniu orkestru ir pulko vadu pulkininku S. Madalovu. Pamaldos bažnyčioje, po to iškilmingi pietūs kariuomenės svečiams, vadams, kuriuos paruošė Antanina su savo bendradarbėmis. Džiaugėmės laisve, jos saugomą muziejaus istoriją norėdami perduoti ateities kartoms. Dažnai apsilankydavau muziejuje, kai sutrikdavo Antaninos kompiuteris ar kita elektronika – juk buvau šio miesto televizijos ir radijo ateljė vedėjas-technikas, tad nesunku buvo padėti arba patarti bažnytinio paveldo klausimais. Tad kai šių metų balandį gavau pakvietimą, tikėjausi kokio nors muziejaus paminėjimo jubiliejaus ar susitikimo su naujais darbuotojais. Buvusi muziejau įkūrėja Antanina jau išėjusi į pensiją, bet nenusėdi vietoje turėdama tiek sukauptų žinių apie kraštiečius. Antanina yra išleidusi kelis tomus knygų apie Prienų krašto žmones, o jos kompiuteryje vis kaupiamos žinios ir duomenys naujoms knygoms. Atvykus į susitikimą paaiškėjo ir tikroji jo priežastis, visai kitokia, nei aš maniau. Paaiškėjo, kad šio muziejaus direktorė ir jo darbuotojai, norėdami prisidėti prie Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio, išleido knygą „100 iškiliausių Prienų krašto asmenybių“, kurią pavartęs radau ir savo pavardę. Įžangoje rašoma, kad buvo atžvelgta į daugiau nei 1437 gyventojų nuomones ir atrinkti tie žmonės, kurie pagal vertinimą tinkami skelbti šioje knygoje. Pasijutau nejaukiai, kadangi nesitikėjau iš savų kraštiečių pasitikėjimo tuo atžvilgiu, nes daug metų esu dirbęs sielovados darbą Jurbarko rajono parapijose – ten teko sutikti Sąjūdį ir Kovo 11-ąją, su to krašto žmonėmis vesti jurbarkiečius į Baltijos kelią, pažinti daug nuostabių žmonių (aišku, ir negerų to rajono tarybinių KGB darbuotojų). Keliamas iš Jurbarko rajono, atrodo, kaimiškų parapijų pajutau šių žmonių nuoširdžią staigmeną, kadangi beveik visos to meto rajono organizacijos pasirašė prašymą kardinolui V. Sladkevičiui ( manau, kad šis prašymas yra mano asmens byloje Kauno kurijoje), kad manęs neiškeltų, nes esu jauniausias ir aktyviausias šiame rajone kunigas, niekada neatsisakantis padėti įvairiuose to meto Lietuvos atgimimo renginiuose (daugelis rajono kunigų buvo vyresnio amžiaus, tad ir jiems tekdavo patalkinti). Kardinolas V. Sladkevičius į jurbarkiečių prašymą atsakė: „Gerai, kad jūs įvertinate kun. A. Bulotą, tad ir mes jį įvertiname. Gerai remontuoti bažnyčias, klebonijas, padėti parapijiečiams, ką turi daryti kiekvienas kunigai, tad mes matome, kad dar svarbiau yra ruošti tokius kunigus. Jis skiriamas į Kauno kunigų seminariją vedėju ir dėstytoju.“ Jurbarkiečiams beliko tik padėkoti kardinolui, o aš, kad nedingčiau iš jų akiračio, ilgai bendradarbiavau to rajono laikraštyje ir buvau įtrauktas į Jurbarko krašto žmonių sąrašą kaip kraštietis. Bendraujame ir dabar. Tad atvykęs į Prienus akis į akį susitikau su savo tikrais kraštiečiais pagal gimimą, žemę ir saulę (manau, kad Jurbarke kraštietis esu pagal sielovados veiklą), kurie matė mane vertu išrinkti tarp kitų vertų kraštiečių. Aš dėkingas, kad Jūs manęs, Prienų ir Išlaužo krašto žmogaus, nepaleidote. Esu tas žmogus, kurio pasaulio supratimas prasidėjo nuo to, Prienai yra labai didelis Lietuvos miestas su šaligatviais ir malūnu, tiltu per Nemuną ir ligonine, policija ir teismu, žmonių apginta nuo Prienų gaisro bažnyčia ir garsia gimnazija, kuriai vadovavo dvasininkas F. Martišius ir kurią baigė daug garbingų ir Lietuvai nusipelniusių žmonių, garsinusių pasaulį sportinės aviacijos laimėjimais. Vaikystės pasaulis buvo su atlaidais ir sekmadienio turgumi. Saldainiai ir molinė švilpynė. Knygynas atsirado vėliau, kai pažinau raides ir pradėjau po baltas lankas ganyti juodas „avis“. Pokario vaikai ne viską turėjo savo vaikystės dideliam džiaugsmui. Patys paprasčiausi žaislai, radijas, telefonas buvo prabanga. Kaimo švietimas ir kultūra vyko bažnyčios aplinkoje, kai kiekvieną sekmadienį galėjai matyti gražiai apsirengusius žmones ir mandagiai besielgiančius bažnyčioje, užleidžiančius vietą atsisėsti į suolą vyresniam. Mama niekuomet neleisdavo mums, vaikams, atsisėsti į suolą, kad klausydami pamokslo neužmigtume, o girdėtume kunigo skelbiamą Dievo žodį. Tad gerai atsimenu, kaip Kristus daugino alkanoms minioms duoną. O tuo kolchozų kūrimo metu iš ūkininkų ir valstiečių buvo atimama duona, jos labai trūko. Taip norėjau būti tokiu kaip Jėzus ir žmonėms dalinti duoną. Namuose bolševikai su aktyviais kaimo skundikais, komjaunuoliais buvo suskaičiavę visą turtą nuo vištų iki vaiskrūmių, nes turėjome mokėti sunkias duokles ir jomis paremti kuriamą komunizmą. Tad atėjus vakarui mama stengdavosi mus greičiau užmigdyti. Kad greičiau užmigtume, mama pasakodavo pasakas. Pasakos buvo tokios gražios, o matydavau, kaip mama verkdavo… Tik vėliau sužinojau, kodėl verkdavo mama. Ji verkdavo, kad mes neužmiegame ir galime paprašyti valgyti. Mokykla, tarybinė kariuomenė, disidentinis pakilimas. Interesantų prašymas gerai suremontuoti radijo aparatą, kad nebūtų trukdomas Amerikos balsas Vatikano radijo stotis Laisvė, Madrido radijas, Laisvoji Europa, BBC ir t. t. Stengiausi remontuoti, bet labai trūko detalių. Pasiruoši remontuoti daug aparatų ir turi laukti, kol gausi keletą detalių, o nuo to ir alga priklausydavo. Taip brendo mintis, kad aparatai gali palaukti detalių, kad tokioje darbo sistemoje „remontuoti“ žmogų yra svarbiau nei radijo aparatą. Radijo aparatas ar televizorius gali palaukti detalių – labiau nesuges, o žmogus genda greičiau. Tad bažnyčia – vienintelė iš vaikystės likusi apsaugos tvirtovė storomis sienomis, pilna bendraminčių, su aiškiu Dievo žodžiu, ir tapo kunigo kelio pasirinkimu. Tada spauda buvo tarybinė, mokykla tarybinė, darbas tarybinis, pilietis tarybinis, tik krikščionis buvo laisvas žmogus. Mėgau aviomodelizmą kaip laisvą skrydį, mėgau klausytis radijo, tarp melo propagandos rasti tiesą ir ją perteikti savo klausytojams. Bažnyčia tapo argumentu ieškant laisvės Lietuvai ir tą sausio 13-osios naktį prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Kai buvo sunku, pro langą V. Landsbergis paklausė, ar nėra minioje kunigo. Jų buvo daug, jie stovėjo atsirėmę krūtinėmis į tarybinius tankus, tik šitų nuotraukų niekas iki šiol nereklamuoja. Ten gynyboje stovėjo kunigas K. Krikščiukaitis, atvažiavę ginti Lietuvos iš Baltarusijos. Kitas kunigas A. Keina, nuėjęs į balkoną, pradėjo kalbėti rožančiaus maldą. Minia aptilo ir greta stovinčio mano draugo mažame radijo imtuvėlyje pasigirdo: „Alio, alio kalba Kaunas“. Pasirodė, kad mes vėl turime ryšį su pasauliu per Sitkūnų radijo stotį, nes Vilniaus radijas ir televizija jau buvo užimti. Šito okupantas nenumatė. Tai parodo, kad visada yra prasminga ieškoti tiesos, skelbti ir mokyti gyventi kitaip, nei skelbia pasaulio dvasia. Mokyti gyventi taip, kad visame pasaulyje mamos neverktų dėl savo vaikų likimo, kai jie parduodami iš skurdo, nežudytų negimusių, bet kaip Motina Teresė iš Kalkutos, keldama ant rankų kaip skeletas išbadėjusį kūdikį, televizijos žiūrovams sakytų: „Žiūrėkite, jame dar plazdena gyvybė“. Vienuolė Teresė pašventė visą savo gyvenimą tiems vaikams, kurių negalėjo globoti, net ir pro ašaras, tikrosios motinos. Manau, kad muziejai, jų darbuotojai prisideda prie to, kad vaikystės gražios pasakos virstų ne ašaromis, o gražia gyvenimo tikrove. Tad noriu padėkoti gerb. muziejaus direktorei Lolitai Batutienei ir muziejaus darbuotojams renkant žmonių balsų vertus kraštiečius, Prienų rajono savivaldybei. Ačiū Jums, mieli Prienų krašto žmonės! Su Šv. Velykom!

Pagarbiai kraštietis kun. Alfonsas Bulotas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close