Redaktoriaus savaitė. Faktas, jog sau prisigalvojame milijonus rūpesčių, kad galėtume vėl užsidaryti ir užsirakinti su savo daiktais, užuot apėję savo kiemą, aplinkinius kelkraščius bei pievas.

Dangaus žydrynė papuošė iš miego bundantį pasaulį, o saulės spindulys –pats negailestingiausias ir miegus išvaikantis energijos bei šilumos pliūpsnis – kiaurai perskrodė skaidrų stiklą ir aklinas užuolaidas. Spindulio negali sulaikyti netgi dailiai nuaustos medžiagos pluoštas. Rodos, audinio tinklelis toks tvarus ir tvirtai suaustas, tačiau prieš saulę – bejėgis. Per pačius mažiausius tarpelius tarp audinio siūlų į kambarį geba prasiskverbti net ir ne pats mažiausias saulės spindulėlis.

Staiga pasigirsta plonas balselis „Mamyte, kačiukai!“ Ir iš tikrųjų, gamta būtent dėl šios dangaus žydrynės ir šiltų saulės spindulių jau pradėjo kasmetinį puošimosi sezoną. Sprogstantys mažyčiai pumpurai tuoj virs vėjyje vienos upės tėkme vinguriuojančių žiedlapių banga. Tuoj viskas, kas buvo dulkė, pavirs žalia kvapą gniaužiančia jūra. Kloniais, slėniais, žemumomis ir aukštumomis vingiuojančia jūra. Kas gali būti nuostabesnio už žalią pievą, medį, girią? Kas gali būti gražesnio už vėjyje linguojantį ir ošiantį šilą? Ir kas gali būti gražesnio už geltoną pienės žiedą?

O vaikyste, kurgi tu nubėgai? Kodėl ta vaikystė, kai nerūpestingai skynėme geltonus žiedus ir pynėme iš jų vainikėlius, taip greit prabėgo? Kodėl ta vaikystė, kurioje žalios smilgos buvo ne piktžolės, o vieno, pačio gaiviausio lašo syvų saugykla, prabėgo taip netikėtai? Kodėl taip skubėjome užaugti?

Kodėl tai, kas buvo nerūpestinga, tapo didžiausiu rūpesčiu ir sunkumu, o tai, kas buvo gražu, – pilka banalybe?

Kodėl užaugę nepastebime mažų džiaugsmų, o tik didelius sunkumus? Kodėl mūsų širdys mus išvedė ne tik iš namų, bet ir iš to paprastų smulkmenų pasaulio? Tų smulkmenų, kurios mus džiugino.

Kodėl gyvenimas tėviškėje taip įgriso? Kodėl net ir šiandien bėgdami iš tėviškės, po ilgo laiko nors akimirkai sugrįžę, jaučiamės ten saugiausiai?

Gal todėl, kad pripratome ieškoti to, ko nepametėme, arba tiesiog pamiršome?

Nukeliaujame didelius atstumus ieškodami kažko, kas galėtų mus nudžiuginti, bet ramybę randame vėl sugrįžę į tą patį. Į nerūpestingumą. Ar ne per sudėtingai pradėjome vertinti pasaulį aplink mus?

Būdami vaikai, atsiklausę tėvų, o kartais ir be jų leidimo, galėdavome nukeliauti į didžiausius tolius ir nebijodavome nieko – nei nuovargio, nei bado, nei sunkumų. Būdami vaikai galėdavome džiaugtis mažomis smulkmenomis ir mažytėmis, iš draugų ar tetų, gautomis dovanomis, tačiau dabar jas rūšiuojame į didesnį ir mažesnį šlamštą. Pripažįstame tik tai, kas iš tikrųjų vertinga. Būdami vaikai mylėjome tuos, kurie mums šypsojosi, ir tuos, kurie mums tarė gerą žodį. Deja, dabar kiekviena šypsena ir kiekvienas žodis tapo… pažymiu. Žmogaus elgesio įvertinimu.

„Nusišypsojai – vadinasi, kažką pašiepiančio pagalvojai. Pasakei gerą žodį – kažko prireikė ir kažko prašysi. Sėsk – du!“

Išmokome vertinti ne žmogiškumą, bet naudingumą. Ne tik išmokome, patys buvome ir išmokyti.

Karas, priespauda ir sukčiavimas išmokė gana paprasto dalyko – nepasitikėti niekuo. Ar tai blogai? Dabartinėje visuomenėje, ko gero, ne, nes yra dėl ko saugotis. Ar tai gali visiškai sunaikinti žmonių tarpusavio santykius? Be abejonės. Dėl saugumo mes bendraujame per uždarytas duris, telefonu, o dabar ir internetu. Tačiau ar sugebame atskirti, su kuo reikėtų bendrauti saugiai arba ne? Tikrai ne. Todėl už durų lieka ne tik tikri sukčiai, bet ir patys artimiausi šeimos nariai. Bendraujame su jais… per atstumą ir šypsodamiesi.

Patys besišypsantį žmogų vertiname kaip sukčių ir apgaulingai šypsomės. Lyg kiti žmonės to nesuprastų… Išmokome šypsotis ne dėl gražaus oro, nuostabios saulės ir žydinčių medžių, bet norėdami paslėpti tai, kas yra mūsų širdyse. O į tą mūsų vargšę širdį sudedame dar ir aplinkinių šypsenas. Taip! Kaip nekreipiame dėmesio į saulės patekėjimą, taip galėtume nekreipti dėmesio ir į besišypsantį kaimyną. Anaiptol. Jo šypseną, pagražintą mūsų „sukčiaus veido“ vertinimu, įsidedame giliai į širdį ir saugome, kad kitą kartą būtume „saugesni“.

Ir štai tada prieš akis išnyra mažo, snargliuoto vaiko vaizdas. To vaiko, kuriam prakalbus sakome: „Vaikas tiesą pasakys, jis meluoti nemoka“. Būtent, nemoka! O mes jau mokame! Mes mokame žmogui sakyti, kad viskas gerai, nors širdyje blogai. Mokame sakyti „aš nepykstu ant tavęs“, nors širdis reikalauja pasiaiškinimo.

O gal meluoja ne tas, kuris šypsosi, o tas, kuris nieko nepasakęs nusprendžia savaip? Gal melagis tas, kuris sako, kad pienės žydi tik kaimyno kieme?

Būdami vaikai pienės žiedą galėjome surasti bet kurioje vietoje. Kodėl? Nes turėjome tam laiko? Ne! Mes jo nuoširdžiai ieškodavome!

Iš tikrųjų, nors nemėgome darbų, tačiau mums patinkančią ir svarbią užduotį atlikdavome iki galo. Nuoširdžiai. Kartais, palyginus suaugusį žmogų su vaiku, neretai tenka pamatyti, kad jis, būdamas vaikas, darbą atlikdavo nuoširdžiau negu užaugęs.

Į priekį skubantis pasaulis išmokė mus užduotis atlikti ne lėtai ir kruopščiai, bet greitai, siekiant patenkinamo rezultato. Jeigu anksčiau kovodavome dėl maisto kąsnio, dabar kovojame dėl prabangių daiktų. Kovojame, kad pasiektume kažko. Taip, kažko. Kažko, ką daugelis vadina „sočiu gyvenimu“. Sočiu daiktų. O ko sieksime, kai jau būsime „sotūs“ daiktų? Gyvensime? Tikrai ne. Nes mes sukuriame savo gyvenimą dėl kažko. Mūsų gyvenimas neatsirado iš to, kad yra daiktų.

Ar gimėme tam, jog naudotume daiktus? Daiktai sukūrė žmogų tam, kad būtų panaudoti?

Ar gali būti, kad gyvename tam, kad įsigytume daiktų ir juos naudotume? Ar mūsų svajonės tik tokios? Ar žmogus – pati išmintingiausia mūsų planetos ir viso pasaulio (kol dar nėra atrasti už mus protingesni šio pasaulio kūriniai) dalelytė sugeba turėti tik tokią svajonę? Ar tikrai mūsų protas yra vertas sofos etiketės?

„Daiktas yra, vadinasi, ir mano paskirtis – būti“

Ne. Žmogaus protas dažniausiai yra vertingesnis ir už etiketę, ir už pačią sofą, todėl tenka grįžti prie klausimo, kas bus tada, kai turėsime viską? Kas tada mūsų gyvenime bus svarbu? Įsigyti dar vieną daiktą? Tapti dar vieno daikto etikete? Ar užauginti vaikus tam, kad galėtume ir jiems patarti, kokius daiktus pirkti? Paskui patartume jau anūkams…

„Anūkėli, koks čia gyvenimas, jeigu pas tave kiekviename kambaryje nėra televizoriaus?“

O taip! Puikiai žinome, kas tai yra gero gyvenimo standartas! Ir puikiai žinome, ką galime patarti savo vaikams, kad jie gyventų ilgai ir laimingai! Juk tai akivaizdžiai matome! Nuolat besiskiriančios šeimos, nesuprantamas aukštumas siekiančios paskolos bei skolos ir tušti, 200 kvadratinių metrų per du aukštus užimantys „namai-muziejai“.

Akivaizdu, jog daugelis suvokiame, kad žmogui pati didžiausia laimė – prisikrauti lagaminus pinigų, turėti namą, kuriame tiek vietos, kad net ir savo kambario nelabai spėsi susitvarkyti, ir krūvas svarbių daiktų, kuriais mūsų anūkai, vaikai, o dažniausiai – mes patys galėtume nuplauti širdgėlą. Taip, širdgėlą. Tą širdgėlą, kad vienintelis, ką turime – daiktai. Tie daiktai, kuriais galime rūpintis. Visiškai sekinti savo sveikatą ir laiką tam, kad šie daiktai būtų mūsų, kad jie spindėtų. Griauti šeimą tam, kad išsaugotume šį turtą! Tą turtą, kurį paskutinę akimirką pasidėsime net vieno kvadratinio metro ploto ir pusmetrio aukščio neturinčioje dėžėje….

O taip. Į kapus nusinešime tiek „turto“, kiek užgyvenome!

Tiek, kad gal nebus kas laidoja, gal nebus kas verkia, gal nebus net to, kas gedi. Tą pačią akimirką, kai išeiname, visas mūsų materialusis turtas tampa svetimu. Nes mirusieji neturi rankų, kuriomis galėtų išsinešti visą savo turtą. Nelabai jis į kišenes ir tilptų…

Kiekvienas žmogus turi tik vieną turtą –- save. Tą turtą, kuris neatsiranda iš daiktų, o tą, kuris sukuria daiktus. Tą turtą, kuris gali suteikti patį sudėtingiausią, keisčiausią ir nuostabiausią dalyką – gyvybę. Žmonės tuokiasi dėl naujos gyvybės, tačiau pats pirmasis dalykas, kuo rūpinasi – daiktai.

Ar būtume laimingi žinodami, kad mūsų tėvai, prieš užmegzdami mūsų gyvybę, nusprendė pirmiau pasirūpinti daiktais? Baldais, stalo įrankiais, namu, užuolaidomis… Mūsų gyvybė yra tiek pat verta kiek užuolaida? Tikrai ne, sakytų kiekvienas! Tai kodėl gyvenimo tikslų sąrašuose pirmiau už gyvybę – užuolaida?

Išmokome pačią svarbiausią gyvenimo tiesą – įsigyk daiktų, o tada galėsi ir gyvybę užmegzti. Kam tada ta gyvybė? Juk dalintis reikės!

Kiek daug porų išsiskiria jausdami didelę meilę daiktams ir visišką panieką vienas kitam! Kaip dažnai skyrybų bylose tėvams būna nesvarbu, su kuo gyvens vaikas, bet kraugeriškai svarbu, kam atiteks koks turtas ir kas kam turės mokėti vaiko išlaikymo pinigus?

Mūsų gyvenimo turtas – tikrai ne daiktai, kurių mes net negalėtume susidėti į karstą. Mūsų gyvenimo turtas – mes patys. Ir šis turtas yra amžinas.

Sakote, mūsų amžinybė – tikėjimo reikalas? Tai kodėl paminėjus Vytautą Didįjį, jūs žinote, apie ką yra kalbama? Istorija ir žmonių atmintis – dalis to stebuklo, kurį mums suteikia gyvenimas. Žmonių atmintis mūsų esybę įkalina istorijoje ilgiems metams ir net amžiams.

Ar tikrai savo tėvus ir senelius prisimenate dėl jums palikto buto ar baldų? Ne, juos prisimenate dėl to, kad jie suteikė patį vertingiausią turtą – gyvybę. O kuo labiau džiaugiatės? Kad jūsų vaikas turi gražų žaislą, gerą televizorių ar tuo, kad yra sveikas ir gražus? O gal džiaugiatės dėl to, kad vaikas jus aplanko?

Gal džiaugiatės, kad vaikai, tėvai, draugai, kaimynai ir giminaičiai jus aplanko ir padeda sunkiuose darbuose ar rūpesčiuose? Kaip manote – jeigu jūs džiaugiatės, tai ar jie irgi džiaugiasi, kai aplankote ar ateinate į pagalbą jiems? Jeigu jus džiugina kiti, kodėl jūs nedžiuginate kitų? Neturite jėgų, pinigų, laiko ar įrankių?

O ką turėjome, kai buvome vaikai? Kiek jėgų, pinigų ar įrankių turėjome? Kiek laiko turėjome jau eidami į mokyklą ir privalėdami laiku grįžti namo? Bet rasdavome kiekvieną pienę ir didelį būrį draugų, kuriuos pakalbindavome ne dėl to, kad jie mums duotų kažkokį daiktą ar pinigų, o tiesiog norėdami pabūti kartu. Tam, kad jie praleistų su mumis laiką, pažaistų. Padėtų iškasti garažą mašinėlei arba iššukuoti susivėlusius lėlės plaukus. O kiek kartų patys padėjome? Kiek kartu priėjome ir paguodėme verkiantį ir kiek kartų mus paguodė kažkas kitas?

Laikai pasikeitė. Mus auklėjo seneliai, tėvai, o mes auklėjame savo vaikus. Ir viskas priklauso ne nuo laikmečio, ne nuo daiktų, o nuo to, ką mes patys padarysime ir ko patys sieksime. Ar tų turtų, kurie po mūsų mirties taps kažkieno kito turtu arba bus sunaikinti kaip jau niekam nereikalingas šlamštas, ar tų turtų, kurie dar ilgą laiką gyvens aplinkinių žmonių galvose ir atmintyje.

Faktas, jog sau prisigalvojame milijonus rūpesčių, kad galėtume vėl užsidaryti ir užsirakinti su savo daiktais, užuot apėję savo kiemą, aplinkinius kelkraščius bei pievas ir suradę visas tas pienes, kurių ne tik reikia mums, bet ir joms reikia mūsų. Pienes, kurioms nereikia namų, automobilių, televizorių, o reikia tik artumo ir pagalbos rankos, kurią ištiesti yra lengviau, negu kaupti laikinuosius, beverčius turtus.

Geri darbai ir pagalba mums suteikia galimybę išlikti savimi. Išlikti turtu, kurį reikia vertinti ir kurio prasmę reikia perduoti vaikams ir anūkams. Pagalba vargstančiam ar ligoniui ne veltui vadinama „šventa“. Ji iš tikrųjų padeda visiems. Tereikia nebijoti pasivaikščioti žaliomis pievomis po dangaus žydryne ir pamatyti, kad pasaulis prasideda ne kažkur toli. Jis prasideda jau nuo mūsų namų slenksčio.