home Aktualijos Birželio 13-oji – Šv. Antano diena

Birželio 13-oji – Šv. Antano diena

Antaninės – bene populiariausia ir labiausia žydinti šventė mūsų krašte. Šventasis Antanas – namų, šeimos, nuosavybės globėjas. Į jį kreipiamasi prašant saugoti namus nuo nelaimių. Praradus kokį daiktą ar atsitikus kokiai nelaimei, prašoma padėti ir tikimasi, kad dingęs ar pavogtas daiktas stebuklingai, padedant Šv. Antanui, atsiras. Merginos į šventąjį kreipdavosi, prašydamos padėti susirasti padorų jaunikį, ištekėti... Mūsų krašte dažnai vaikai krikštijami Antano vardu, turbūt tikintis, kad jie išaugs teisingais, paslaugiais ir dosniais žmonėmis. Antaninių proga sveikiname visus mūsų krašto Antanus ir Antaninas, o labiausiai – didžiausią, darbščiausią Prienų kultūros puoselėtoją ir globėją Antaniną Aleknavičienę, įkūrusią ir daugiau kaip dešimt metų puoselėjusią bei turtinusią Krašto muziejų, parašiusią šimtus straipsnių, išleidusią per dešimt knygų apie mūsų krašto žmones. Sveikindami vardadienio proga, spausdiname pluoštą A. Aleknavičienės eilėraščių, atspindinčių jos meilę, dosnumą, pagarbą žmonėms, siekimą būti naudinga savo kraštui.     Rasa nukrisiu gimto kaimo pievoj, Ieva pražydėsiu pakrantėj Jiesios, Klajūne žuvėdra atskrisiu, Aidu atsiliepsiu kaimo dainoj.   * * *   Koks trumpas gyvenimo kelias ! Kokia laimė trapi ! Tik vakar džiaugeisi jaunyste, Šiandien jau išeiti turi.   Išskrisiu su gervėm Ūkanotu taku. Paliksiu pasaulį – Širdy taip sunku !    Gervės sugrįš, Ras savuosius lizdus. Tik aš nepareisiu Į gimtuosius namus.   Užžėlė takeliai, Jau tamsūs langeliai. Užverti jau varteliai Ir motinėlė nelaukia.   Užgesiu kaip žvakė Nuo piktojo vėjo – Neliks nė šešėlio – Taip lemta Kūrėjo…   *** Kad galėčiau išskristi su vėju Kaip medžio sėklelė maža, Kad nukrisčiau į smėlio kalnelį, Sužaliuočiau liekna pušele…   Kad nuskrisčiau aš medžių viršūnėm Lig savo svajonių  žvaigždės. Jeigu ji nesušildys, Gal mėnulis padėti galės.   Kad, pavirtus lašeliais lietaus, Iš lėto į stiklą vis belsčiaus, Kad pagirdyčiau žolę, žiedelį gėlės, Kad gyventi, žydėti prikelčiau !   Norėčiau išskristi su gervėm, Dar išskleisti padangėj sparnus – Debesėliu lengvu prisidengus, Gal pasiekčiau gražuolius arus ?   Gal žuvėdra galėčiau aš suptis Ant putojančios jūros bangų ? Gal galėčiau po pievą skraidyti Margaspalviu lengvu drugeliu ?   Gal ramune balta pražydėčiau Šalia vieškelio seno, brangaus ? Nuo vėjo svyruočiau ir glausčiau Skausmą, liūdesį, kančią žmogaus ?   Kaip norėčiau egle aš žaliuoti Ant kapelio Mamytės mielos. Ir vis laukčiau ir laukčiau, Kada guolį šalia man paklos.   *** Ar dar myli?    Ramune, baltas žiedeli,  Kodėl nesakai, ar dar myli ?  Krinta vienas po kito lapeliai,  Bet ji užsispyrusi tyli. Nenori graudinti širdelės Ir atimt paskutinės vilties – Juk noris išgirsti, kad myli,  Priglusti prie mielo širdies.   Bernužis kalbėjo – melavo – Žadėjo mylėt amžinai. O dabar su kita nudainavo, Palikęs vien liūdesį jai.   *** Drebulėlė   Vėjas drasko drebulėlę, Jos lapelius purto. Nėra Eglės – motinėlės, Nebėra čia burtų.   Kas supras, atjaus bedalę, Kas priglaus, sušildys ? Vieniši berželiai oš tau, Ir lietus pagirdys.   Neliūdėki, drebulėle – Aš tave paguosiu – Šiltą žvilgsnį pro langelį Tau padovanosiu. *** Sugrįžimai Sarginėn   Mūsų kaimas dar gyvas Kasmet vis žydi alyvos, Tik ne mano darželio gale Aromatu gaivina mane.   Namų vietos surast negaliu Ir vaikystės pramintų takų… Takeliu pro šaltinį  skubu, Tėvų žemei nusilenkt ateinu.   Mane nesutiks, nelydės, Vien ramunės, aguonos žydės… Plaukia rūkas ant pievų žalių. Maudžia širdį – jaučiuosi svečiu.   Tekėjo upelis vingiuotas Pro tėviškę, gimtus namus. Kelelis, dainom apdainuotas, Dulkėjo pro vyšnias ramus.   Dabar jau upelis išdžiūvęs, Ir kelio seniai nebėra. Klaupiuos, lyg netyčia užkliuvus, Ir ašara rieda tyra.   *** Nemunėli !   Į tavo tėvišką glėbį Svajonę ir džiaugsmą nešu. Glaudi mano rūpesčius, gėlą Ir sielai ramybę teiki. Plaukia vingiuoja bangelės Ir džiaugias pakrantėm žaliom. Sveikina saulėtą rytą Ir jaunystę, garsintą dainom.   Ant kranto parimęs Kęstutis Stebi tavo tėkmę neramią.. Palydi keleivius per tiltą, Linki rast sėkmę ir laimę.   Tu, krašto upes apkabinęs, Skubėki į Baltiją mielą. Nešk žmonių viltį ir laimę, Gaivinki pavargusią sielą.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close