home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Ar namas, kuriame nuolat remontuotume tik vieną spintelę ir visiškai neprižiūrėtume viso namo, ilgai išliktų naujas, gražus ir šiltas?

Redaktoriaus savaitė. Ar namas, kuriame nuolat remontuotume tik vieną spintelę ir visiškai neprižiūrėtume viso namo, ilgai išliktų naujas, gražus ir šiltas?

30 metų. Rodos, tiek nedaug ir kartu – be proto daug. Be proto daug, kad pasikeistų absoliučiai viskas.

Dar ir šiandien akyse stovi einantis pro šalį berniukas su šūsnimi laikraščių ir kapotai tariantis: „Vasario 16-ta“. Tai buvo prieš 30 metų. Tai buvo ta vasario 16-oji, kai kovo 11-oji dar buvo tiesiog eilinė diena Lietuvos istorijoje.

Prieš akis – ne tik berniuko, prie krūtinės glaudžiančio šūsnį „Sąjūdžio“ laikraščių, bet ir minios žmonių, einančios tik viena kryptimi, vaizdas. Tai buvo dar viena vasario 16-oji, kai lietuviai netylėjo. Tai buvo dar viena diena, kai už poros kilometrų esanti tūkstantinė sovietinės armijos įgula jau niekaip negalėjo paveikti žmonių savimonės ir meilės savo tautai, šaliai, valstybei.

1989 metai buvo lūžis. Lūžis, palikęs labai gilų randą Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir viso pasaulio istorijoje. Randą, kuris vis dar neužgijęs.

Praėjo 30 metų, ir daug kas, mąstantis apie mūsų pasaulio istorijos tūkstantmečius, pasakytų, jog tai – tik lašelis laiko. Deja, į lašelį panašūs nebent skaičiai, bet ne laiko tarpas, per kurį sugriuvo šimtamilijoninė sąjunga ir atgimė dešimtys senų valstybių. Kai kurios iš šių valstybių tapo svarbios ne tik savo išskirtinumu, bet ir savo ekonomine bei politine galia. Situacija senajame mūsų planetos žemyne pasikeitė kardinaliai, ir net kelis kartus. Ir tai – tik per 30 metų.

Neskaitant sunkių pirmųjų mūsų valstybės žingsnių, tapome tauta, kuri drąsiai gali save vadinti lietuviais, prisiminti bei visiems pasakoti apie terorą prieš ją, gali kelti savo vėliavas ir gali gyventi savo namuose. Mes galime gyventi Lietuvoje! Ne Sovietų Sąjungoje, ne Europos Sąjungoje, bet – Lietuvoje!

Nors visada sureikšminame ekonominę galią ir ekonominę naudą (labiausiai, kai tai liečia mus pačius), tačiau niekada neįvertiname, kas yra laisvė. Neįvertiname, kad turime ne šiaip laisvę valgyti ką norime ir miegoti kada norime, o laisvę kurti. Kurti ne sau, o milijonams!

Tūkstantį metų mūsų protėviai gynė ir saugojo mūsų kraštą, jo kultūrą ir istoriją, o mes to nenorime. Kodėl? Gal savo valstybę ir tautą mylime tik tada, kai jos neturime? Ilgimės tik tada, kai valstybei ir tautai iškyla pavojus?

Iš tikrųjų, lietuviai savo nacionalinius turtus labiausiai puoselėjo, saugojo, ir gynė ne tada, kai niekas netrukdė, o tada, kai tai daryti buvo draudžiama. Lietuvių tautiškumas per kraštus visada veržėsi tik tada, kai tauta išgyvendavo krizę arba pavojų, o laikotarpiu, kai buvo galima pastatyti niekada nesunaikinamą pamatą, tautiškumas būdavo paminamas, kaip eilinė, su maistu ir buitimi niekaip nesusijusi sąvoka. Bet! Mūsų namai ir yra Lietuvoje! Mūsų vaikai kalba lietuviškai! Kodėl mes nevertiname tų tūkstančių protėvių kraujo, kurį jie praliejo, kad mes turėtume savo tapatybę ir turėtume prasmę gyventi, saugoti bei kurti?

Mieliau keikiame vieni kitus, kad maišomės po kojų ir trukdome ramiai gyventi turte, nieko neveikiant. Bet pamirštame, kad auksas niekada neatsiranda iš niekur – jis iškasamas. Tai kodėl tikimės aukso, jeigu į rankas net mažo kastuvėlio nepaimame? Kodėl protėvių iškastą auksą, kad nereikėtų vargti, padedame vidury atviros pievos ir tikimės, kad tas auksas ten per amžius ir stovės?

Pasistatę namą puikiai žinome, kad jį reikės saugoti, remontuoti, šiltinti, o kartais, dėl pinigų trūkumo, ir mažiau kūrenti, gyventi vėsiau.

Tačiau pasistatę valstybę galvojame, kad mes gyvename išnuomotame būste, kurį turi remontuoti šeimininkas. Šeimininkas turi ir rūpintis juo, saugoti. Tuo tarpu mūsų pareiga – elgtis tame būste kaip norime, mokėti kuo mažesnį nuomos mokestį ir dar nuolat reikalauti, kad jis būtų dar mažesnis. Tačiau... Šeimininkai esame būtent mes.

Gal čia ir slypi pasyvusis tautos nesąmoningas noras – gyventi taip, kaip jai atrodo geriau, ir nuolat priklausyti nuo kokio nors šeimininko, kuris ja rūpintųsi. Galbūt laisvę suprantame kaip laisvę už tam tikrą duoklę elgtis vadovaujantis... gyvulišku instinktu. Tikrai taip! Argi gyvūnai, apriboti vieno ar kito gamtos ploto, nesielgia beatodairiškai tik mitybos, dauginimosi ir vegetacijos instinktų vedami? Argi ne gyvūnai gali lakstyti ir mėgautis „laisve“, kol juos pakerta medžiotojo kulka?

O argi ne į apsaugos sistemomis nuo įvairiausių įsibrovėlių apraizgytas džiungles medžiotojas bijo ir nosį įkišt? Argi ne saugiausia ten, kur patys gyvūnai, gamta, individai rūpinasi savo saugumu? Argi ne gražiausia ten, kur gamta ilgai, sunkiai, bet atkakliai nuolat kuria kraštovaizdį?

Esame pripratę vertinti viską konkrečiais skaičiais, tačiau nevertiname gyvenimu. Įvertiname, jog maistas kainuoja pigiau ar mažiau, bet neįvertiname, kiek tas maistas suteikė mums jėgų. Įvertiname vienas ar kitas pramogas, tačiau neįvertiname, kiek jos mums padėjo gyvenime. Įvertiname savo laisvę... atlyginimais ir pensijomis, tačiau nevertiname tų galimybių, kuriomis galime naudotis. Neįvertiname to, kas esame. Neįvertiname, jog kovotojai už laisvę žuvo ne tam, kad taptų įrašu knygoje, o tam, kad iškovotų laisvę gyventi kaip lietuviai, kartu su lietuviais ir tik vienoje šalyje – LIETUVOJE!

Taip, toje pačioje, kurioje mes dabar gyvename. Tai yra ne ta valstybė, kurioje galime gyventi, bet mūsų visų valstybė! Mes – jos šeimininkai. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar vengsime savo pareigų, ar sutiksime valstybę kurti kartu su visais.

Suprantama, norint kurti, reikia ir komandos bei tvirto ryžto. Deja, būtent ryžto susivienyti į komandą mums labiausiai ir trūksta. Nors esame laisvi pasirinkti, kokios norime ateities, mes mieliau spūdiname į šoną, nuolat rinkdami „atpirkimo ožius“, kuriems mielai uždėsime „Tėvynės išdavimo“ etiketę. Kodėl? Nes nė vienas nenorime prisiimti atsakomybės. Ir mielai pro sukąstus dantis iškošdami, kad „mylime“ kovotojus už laisvę, mes juos iš karto murkdome į purvą. Nes apie kokią „meilę“ galime kalbėti, jeigu visiškai nesistengiame išsaugoti ir puoselėti krašto, kurį mums savo krauju ir gyvybėmis iškovojo šie kovotojai? Kaip galime sakyti, kad gerbiame kovotojus už Lietuvos laisvę, jei mums visiškai nusispjaut ant šiandieninės Lietuvos, ir vienintelis sunkus darbas, kurį padarome dėl jos – „atliekame pilietinę pareigą“ per rinkimus.

Sutuoktinis pirmąją vestuvių naktį irgi atlieka savo, „vyro pareigą“, tačiau ar tai reiškia, kad nuo tos akimirkos vyro ir moters sąjunga bus tvirta ir laiminga amžinai?

Ar tikrai šeimininkas, kuris parneša ir ant stalo numeta kilogramą žalios mėsos, užtikrina, kad šeimoje bus tik gėris, santarvė, mokslas, kultūra, sveikata, saugumas bei meilė?

Ar namas, kuriame nuolat remontuotume tik vieną spintelę ir visiškai neprižiūrėtume viso namo, ilgai išliktų naujas, gražus ir šiltas? O jeigu rūpinamės tik savo namų buitimi, ar tai reiškia, kad be mūsų pastangų savo valstybei – žemei, ant kurios stovi mūsų namas, dar po 30 metų jam vis dar bus vietos?

Ar tai, jog dar net nepilnus tris dešimtmečius galime laisvai ir drąsiai tarti savo Tėvynės vardą, yra tik laiką gaišinantis, niekam nesvarbus šou elementas? Deja, panašu, kad taip.

Nors mūsų atstovai vyriausybėje mums padovanojo valstybinėms šventėms švęsti skirtas nedarbo dienas, daugelis šias dienas išnaudoja savo buičiai, savo draugams, savo malonumams, o ne tam, kad palaikytų savo tautiškumą ir saugotų savo tapatybę. Išpardavimo, išsišokimo ir išsibaliavojimo dienos jau seniai dalyvių skaičiumi aplenkė valstybines šventes. Negana to, skirtumas vis auga.

Šiemet vėl pasitikome Vasario 16-ąją... Ir ji visai kitokia negu prieš 30 metų.

Jeigu prieš 30 metų į Sąjūdžio mitingus, patriotiniais lietuvybės lopšiais tapusias bažnyčias rinkosi ir kaip viena tauta susivienydavo visi lietuviai, nepriklausomai nuo amžiaus ir pareigų, šiemet atėjo tik saujelė tų, kurie vis dar jaučia didesnę pareigą savo valstybei, o ne savo namams.

Politikų tautiškumas nebestebina, todėl ir nekeista, kad į visiems lietuviams suprantama kalba laikomas šv. Mišias už Lietuvą ir kovotojus dėl jos laisvės atėjo tik viena Tarybos narė iš visų aukštų valdžios pareigūnų, į kurių rankas savo kraštą per rinkimus atiduoda visas Prienų kraštas.

Nestebina, kad specialiai iš Kalvarijos į Prienus atvykusio choro koncerto po šv. Mišių liko pasiklausyti tik keletas dešimčių nuolatinių maldos namų lankytojų.

Nestebina, kad vos po pusvalandžio, Prienų Laisvės aikštėje, prieš visus fotografus, tarsi užsakytai fotosesijai prieš rinkimus, išsirikiavo visas būrys tų pačių pareigūnų ir politikų. Deja, ar jie vos už 100 metrų esančioje bažnyčioje neapsilankė dėl Sovietų Sąjungos laikais galiojusio Komunistų partijos draudimo, ar dėl to, kad ten nebuvo tiek fotoreporterių, šįkart pasitikslinti nepavyko.

Nestebina, jog vos po valandėlės, Prienų kultūros ir laisvalaikio centre Prienų krašto žmonėms už nuopelnus įteikiant apdovanojimus, tarp žiūrovų po salę nardė vienodos gėlių puokštės... visiems iš eilės. Vėlgi, nepriklausomai nuo to, kas buvo jų gavėjas. Prieš rinkimus tai neturi skirtumo...

Nestebina, kad patys žmonės kelia klausimus, ar šie kandidatai, nešdami savo skrajutes ir gėles, bent kartą gali paklausti, kaip iš tikrųjų žmonėms sekasi, ar tik jau sėdint viename ar kitame poste galima padėti žmogui?

Iš tikrųjų, kai viską apžvelgi, supranti, jog valstybė nėra pinigai, nėra tik užrašas ar vėliava. Valstybė – tai žmonės. Ne pavieniai, o visi. Ir valstybė yra ne tik šalis žemėlapyje – tai yra žemė. Tai ta pati žemė, kuri sulaistyta mūsų protėvių krauju ir kurioje tie protėviai bei mūsų artimieji ilsisi. Čia yra viskas, ką per savo vargus mums padovanojo mūsų tauta. Čia yra viskas, kas yra mūsų. Ir čia yra tai, dėl ko verta ir prasminga gyventi. Nes čia – Lietuva.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close