home Veidai Dievas ištikimiesiems atlygina!

Dievas ištikimiesiems atlygina!

Sausio 23-iąją Prienų miesto garbės pilietis, ilgametis Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijos klebonas ir dekanas, dabar altaristas, monsinjoras Juozapas Užupis šventė gražų devyniasdešimties metų jubiliejų.

Tarnystės keliu – jau 66 metai

J. Užupis gimė Šakių rajono Griškabūdžio parapijos Vidgirių kaime. Būsimasis kunigas mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1948–1953 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje Teologijos ir filosofijos fakultete.1952 m. rugsėjo 21 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje įšventintas į kunigus.

Po studijų seminarijoje J. Užupis buvo paskirtas į Kauno arkivyskupiją. Dirbo Radviliškio, Žalpių, Gižų, Gelgaudiškio, Ūdrijos parapijose.1968–1976 m. dirbo Kunigų seminarijos prefektu ir dėstytoju, kartu ir Kauno arkikatedros bazilikos vikaru.

Nuo 1976 metų Juozapas Užupis – Prienų parapijos klebonas. 1989 m.– Vilkaviškio vyskupijos kunigų tarybos narys, Vilkaviškio vyskupijos katechetinės komisijos narys. 1989 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė monsinjoru.

Monsinjoro iniciatyva Prienų parapijoje veikia katalikiškos organizacijos, parapijos pastoracinė taryba.

Už ganytojišką veiklą ir nuopelnus parapijai ugdant žmonių dvasingumą 2002 m. gegužės 16 d. Prienų rajono tarybos sprendimu kunigui monsinjorui Juozapui Užupiui suteiktas Prienų miesto Garbės piliečio vardas.

„Gal mama man tokį likimą išmeldė“

„Labai skubėjau ateit į pasaulį – gimiau per anksti, dėl ko pirmuosius gyvenimo mėnesius praleidau ligoninėje“, – apie savo gyvenimo pradžią pasakoja monsinjoras.

Kartu su dviem jaunesniais broliais augo pasiturinčioje ūkininkų Marijos ir Jono Užupių šeimoje. Šeima buvo tikinti – ne tik kas sekmadienį eidavo į bažnyčią, bet gegužės, birželio ir spalio mėnesiais vakarais namuose visi burdavosi bendrai maldai, paaugę vaikai dalyvaudavo bažnytinėse procesijose. Dažnai tekdavo bendrauti ir su kunigais, nes ir giminėje buvo kunigų, ir kalėdodami parapijos kunigai užsukdavo į jų namus pavakarieniauti.

„Mintį tapti kunigu greičiausiai pažadino dvasinis bendravimas su dvasiškais tėvais, – mano monsinjoras Juozapas Užupis. – O gal mama, sulaukusi per anksti į šį pasaulį atskubėjusio pirmagimio, išmeldė man tokį likimą.“

Jubiliatas svarsto, kad, jei nebūtų tapęs kunigu, gal būtų buvęs neblogas gaspadorius, nes moka ko ne visus ūkio darbus. Juk nuo vaikystės teko tėvams padėti bei savo „ūkeliu“ – balandžiais, triušiais – rūpintis. Paaugęs jau ir gyvulius prižiūrėdavo, ir žemės ūkio mašinas valdydavo. Jis pasakojo, kad ir parapijose, kuriose buvo paskirtas tarnauti, daug ūkiškų darbų teko dirbti: ko ne visur stogus perdengė, daug kur bažnyčios langus pakeitė, kitur – parapijos namus pastatė, šulinį iškasė, klebonijos pastatą atnaujino... Ir visur kartu su meistrais dirbo pats.

Prienuose – nuo 1976 m.

1976 m. vasarą, per Šv. Oną, Juozapas Užupis buvo paskirtas Prienų parapijos klebonu. Jis pakeitė kleboną Joną Kavaliauską, kuris buvo paskirtas kurijos kancleriu.

Pasak monsinjoro J. Užupio, prieš tai Prienuose jam lankytis neteko, tik porą kartų buvo pervažiavęs miestą motociklu važiuodamas iš Gelgaudiškio. „Žinojau, kad žmonės čia maldingi – nuo senų laikų išugdyti kunigų F. Martišiaus, J. Luckaus ir kitų „Žiburio“ gimnazijos kunigų. Žinojau, kad Prienuose, kaip ir Šakiuose, veikė „Žiburio“ gimnazija“, – tik tiek apie Prienus iki atvykimo žinojo naujasis klebonas.

Vos atvykęs pataikė į Šv. Onos atlaidus ir įsitikino, kad parapija didelė, o žmonių į Mišias susirenka tiek daug, kad net netelpa į bažnyčią. Greitai susipažino su parapijiečiais, ypač džiugino bendravimas su buvusiais „Žiburio“ gimnazijos mokytojais. Monsinjoras juokavo, kad Prienuose, kitaip nei prieš tai parapijose, kuriose tarnavo, su jaunimu nežaidė krepšinio ar tinklinio.

Darbų Prienuose netrūko. Reikėjo rūpintis vaikų ir suaugusiųjų katekizacija, ruoštis pamokslams, teikti sakramentus jaunavedžiams, ligoniams, palydėti parapijiečius į paskutinę kelionę, krikštyti vaikus...

Prasidėjus Atgimimui darbų dar padaugėjo – mokyklose buvo pradėta dėstyti tikyba, o tam pasirengusių mokytojų nebuvo, tad teko klebonui tapti mokytoju, taip pat ir dėstytoju – ruošti tikybos mokytojus. Tuo pat metu Prienų globos namuose kartą per mėnesį buvo pradėtos aukoti šv. Mišios.

Monsinjoras pasakojo, kad Prienuose, kaip ir visur, netrūko ir remonto darbų. O vienu svarbiausių laiko šildymo sistemos įrengimą bažnyčioje. Katilinę buvo nuspręsta įrengti po bažnyčios zakristija. Kadangi iš pradžių buvo kūrenama anglimis, reikėjo nemažą patalpą išrausti.

„Kaip negrai dirbome“, – juokauja monsinjoras.

Vėliau Prienų bažnyčia buvo pradėta šildyti dujomis. Ir tai, pasak J. Užupio, buvo pirmasis pastatas Prienuose, į kurį įvedė dujas, nes dujininkai darbus pradėjo lapkričio mėnesį ir niekas kitas tokiai avantiūrai – prieš žiemą keisti šildymo sistemą – „nepasirašė“. Gruodžio pradžioje šildymas jau buvo įjungtas.

1989–1992 metais J. Užupis rūpinosi ir Naujosios Ūtos parapijos atkūrimu bei bažnyčios statyba.

2003 metų pavasarį išėjo į užtarnautą poilsį ir tapo Prienų parapijos altarista, o parapijos „vairą“ perleido į patikimas klebono Jono Baliūno rankas.

Greitai prabėgę metai

Monsinjoras J. Užupis kalbėjo, kad apie savo amžių susimąstė visai neseniai, rengdamasis jubiliejinėms iškilmėms.

„Nugyvenau devynias dešimtis! Greitai prabėgo tie metai, bet labai senas vis dar nesijaučiu. Nors, kai buvau jaunas, apie tokio amžiaus žmones kitaip kalbėjau“, – sakė į dešimtą gyvenimo dešimtį įžengiantis kunigas.

Ir sveikata, pasak jubiliato, dar nėra prasta – nors turi nuolatinę kelionių palydovę lazdelę, širdis porą kartų buvo rimčiau „remontuota“, bet, kol galva dar dirba, kasdien skuba į bažnyčią – nepasitraukia nuo tarnystės Dievui.

„Dievas ištikimiesiems atlygina!“ – įsitikinęs garbaus amžiaus kunigas.

Bevartant nuotraukų albumus, monsinjoro mintys vis sugrįžta į vaikystę, ten, kur žaidė su broliais Vytautu ir Valentinu bei kitais kaimo vaikais, kur valgė pačią skaniausią mamos keptą duoną, kur žiemą ant išsiliejusio per tėviškės laukus tekėjusio upelio ledo senelis Kazimieras Užupis įrengdavo savotišką karuselę – prie ilgos karties pritvirtindavo rogutes – abazėlį, kad vaikai galėtų suktis. Ten, iš kur tėvus išvežė į Sibirą...

Dabar tėviškę mena tik monsinjoro brolio Valentino pagamintas kryžius, kurį pastatė netoli buvusios sodybos, prie kelio Griškabūdis–Kaunas.

„Broliai, tėvo paraginti, suspėjo pabėgti ir slapstėsi pas gimines. Aš jau studijavau seminarijoje ir manęs kažkodėl nepasigedo“, – šeimos išskyrimą ir tėviškės išdraskymą prisimena monsinjoras.

Tad seminaristo Juozapėlio laukė nelengvi laikai – be tėviškės, be artimųjų. Per šventes ar atlaidus apsilankydavo gimtosiose vietose, susitikdavo su giminėmis ir pažįstamais, tačiau atostogų atvažiuoti nebuvo pas ką, nes tetų namai per karą sudegė, o jų šeimos jau globojo jo brolius. Vasaros atostogas jis leisdavo pas kunigus: Marijampolėje pas Motiejų Petrauską, Ilguvoje pas Klemensą Rusecką, Leipalingyje pas Vincentą Akelį.

Tėvas po devynerių tremties metų grįžo į Lietuvą, o mamos palaikus iš Krasnojarsko į gimtinę parvežė prasidėjus Atgimimui.

Nors tremties J. Užupiui pavyko išvengti, tačiau saugumiečių „dėmesį“ jautė nuolat. Bet, kaip juokauja monsinjoras, matyt, „draugai“ iš saugumo įsitikino, kad jis nekalba, ko nereikia, ir palikdavo ramybėje. Atvirkščiai, juo pasitikėjo – ne vieną porą saugumiečių ir milicininkų yra slapta sutuokęs.

Padėkojo už dvasines ir žmogiškąsias dovanas

Praėjusį sekmadienį Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje šv. Mišių metu buvo paminėtas monsinjoro Juozapo Užupio devyniasdešimtmetis. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, buvę Prienų parapijos vikarai, kurie čia tarnavo, kai klebonu buvo J. Užupis, kaimyninių parapijų kunigai. Kartu meldėsi ir stiprios sveikatos bei Dievo palaimos monsinjorui linkėjo, už dvasines bei žmogiškąsias dovanas dėkojo parapijiečiai, jubiliato artimieji ir bičiuliai, garbingi svečiai.

Vyskupas R. Norvila jubiliatui įteikė ir Jo Šventenybės Popiežiaus Pranciškaus sveikinimą.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close