home Laisvalaikis Šventoji Žemė iš arti

Šventoji Žemė iš arti

Daugelis žmonių svajoja aplankyti vieną ar kitą pasaulio vietą. Ir jeigu labai nori, svajonė būtinai išsipildo. Ypač jeigu ta svajonių vieta yra Šventoji Žemė.

Lapkričio pabaigoje Lietuvoje spaudė šaltukas, ir į lėktuvą, skrendantį į Tel Avivą, ankstų rytą Kaune lipome sušalę. Tačiau po 4 valandų skrydžio jau džiaugėmės vasariška saule ir šiluma. Tel Avive termometrai rodė 23–25 laipsnius šilumos. Beveik valandą užtrukę muitinėje, praėję patikrą, jau po pusvalandžio, palikę daiktus viešbutyje, iškeliavome į miestą.

Pažintis su Tel Avivu ir Jafa

Izraelis – nedidelė šalis, tris kartus mažesnė už Lietuvą. Tačiau čia gyvena per 4 mln. žydų ir 700 tūkst. arabų. Šventoji žemė – tai religijų lopšys, sintezė tarp Rytų ir Vakarų, todėl visais metų laikais šioje šalyje netrūksta turistų ir piligrimų iš įvairiausių pasaulio vietų. Be to, čia ištisus 10 mėnesių būna labai šilta ir šviečia saulė.

Tel Avivas – jaunas ir moderniškas miestas, kuriame telkiasi Izraelio pramonė, biurai, įstaigos. Čia įsikūrę didžiausi Izraelio prekybos, verslo centrai, gausu įvairių muziejų ir galerijų, taip pat yra dangoraižių. Mieste nemažai žalumos, išpuoselėtų parkų ir alėjų. Tel Avivas taip pat yra didžiausias Izraelio uostamiestis šalia Viduržemio jūros. Gražūs ir švarūs paplūdimiai, tačiau bemaudančiųjų ne tiek daug. Ko gero, tokia temperatūra maudytis laikoma per maža. Gerokai toliau nuo kranto tarsi pulkas ančių plūduriavo banglentininkai, laukdami tinkamo momento pasižaboti savo bangą. Pajūryje grojo gatvės muzikantai, vyko prekyba įvairiomis žolelėmis, kurių buvo galima įsigyti.

Pavaikščioję pakrante, pasukome į miesto centrą ir vienoje kavinėje (gal bare) išbandėme žydišką virtuvę, ragavome salotų asorti, humuso su ypatinga jų duona. Vėliau bevaikštinėdami dar užsukome paragauti skaniausių šiame mieste ledų. Porcijos labai didelės, ledai tikrai skanūs, tik mums, europiečiams neįprasta atmosfera – visi rėkia, šaukia ir nesupranti, dėl ko tas triukšmas. Ne, nesibara, nesipyksta, bet, gavus savo porciją, norėjosi kuo greičiau sprukti į gatvę...

Kaip jau minėjau, Tel Avivas ir Jafa dabar sujungti į vieną miestą, o juos jungia romantiška Viduržemio jūros pakrante nutiesta promenada. Mums pasisekė, nes mus lydėjo čia jau du dešimtmečius gyvenančios sesės Lina ir Aušrinė bei į svečius atvykusi jų mama, tad vaikščiodami siauromis Jafos senamiesčio gatvelėmis mėgavomės savų gidžių pasakojimu apie Izraelį, Tel Avivą ir Jafą. Čia gausu nedidelių krautuvėlių, galerijų, kavinių bei barų. Tiesa, atvykome šeštadienį, žydams šventą metą (šabas), kai jie nedirba. Krautuvėlės ir barai atsidaro tik vakarėjant. Mes ilsimės sekmadienį, o žydams sekmadienis – jau darbo diena, lyg ir pirmadienis...

Kaip jau supratote, pats Tel Avivas – jaunas miestas, statytas XX a., tačiau prie Tel Avivo prijungtos Jafos senamiestis skaičiuoja ne vieną tūkstantį metų. Čia gausu šventyklų, archeologinių atodangų, dirbtuvių, nedidelių galerijų, turgelių. Labai įspūdingai atrodė Zodiako ženklais pavadintos gatvelės, išsišakojusios po visą senamiestį.

Vakare senamiestyje gražu ir jauku, vaikšto nemažai žmonių, sėdi baruose netoli jūros, mėgaujasi sultimis, vaisiais ir saldumynais, turistai – fotografuojasi vakarinio miesto ir jūros fone.

Jafa – vienas iš seniausių pasaulio miestų, legenda netgi pasakoja, kad miestas šioje vietoje stovėjo dar iki Didžiojo Tvano, kad čia Nojus statė savo didįjį laivą. Kai potvynio vanduo nuslūgo, Nojaus sūnus Jofetas sugrįžo čia atstatyti miesto, kurį pavadino savo vardu. Ką gali žinoti, kaip ten buvo, bet Jafa – tikrai nuostabus ir nepaprastas miestas, tokio senumo bei gražumo, kad kitą tokį vargu ar jau teks kada pamatyti.

Pavargę ir nemažai sukorę kilometrų, pėsčiomis grįžome į savo viešbutuką. Viešbutis iš išorės – paprastas pastatas, be didelės iškabos. Įėjus į vidų gali nusivilti – jokių įspūdingų fojė nėra, tik greičiau nelabai švarūs laiptai, dulkėmis apaugęs liftas (mūsų viešbučiuose tokių nepamatysi), laiptinėje mėtosi įvairių statybinių atliekų. Tiesa, pats kambarys, tiksliau du kambariai ir virtuvėlė bei tualetas, kuriame buvo ir dušas, skalbimo mašina su džiovykle, gana tvarkingi ir jaukūs. Beje, mūsų numerio langai buvo į gatvę, tai visą naktį girdėjosi važiuojančių automobilių gausmas ir įvairūs signalai.

Vieta, kurioje gyvenome, buvo netoli centro, todėl vakarais galėjome pasivaikščioti ir susipažinti su vakariniu Tel Avivu.

Gatvėse žmonių tikrai nedaug, nors vakarai buvo šilti ir malonūs. Sako, kad žmonės vakarais vengia būriuotis viešose vietose, nes baiminasi dėl savo saugumo. Nedaug žmonių, tiksliau, jaunimo, sėdėjo kavinėse ir baruose, prie picos ar kiniškų patiekalų gerdami alų ar vyną. Vyresnio amžiaus žmonės (bent dviejose vietose) žaidė petankę alėjoje įrengtoje aikštelėje. Tai mums neįprasta, kadangi jau buvo gana vėlus metas – 22–23 val.

Tel Avive didžiausią įspūdį paliko vakarinis miestas, skambanti muzika, kvapai, gražūs, vakaro sutemoje apšviesti pastatai, šventyklos, bazilikos ir, žinoma, Jafos senamiestis.
Ilgai vaikščioti vakare negalėjome, kadangi buvome jau pavargę nuo skrydžio ir dienos įspūdžių. Kitą dieną laukė ekskursija į pačią švenčiausią pasaulio vietą – Jeruzalę.

Nuostabioji ir neužmirštama Jeruzalė

Miestas, į kurį plūsta daugybė įvairaus tikėjimo žmonių, – tai Jeruzalė, vietinių vadinama Jeruzalimu. Jeruzalė – antras pagal gyventojų skaičių miestas Izraelyje. Be abejo, ši vieta svarbi tiek krikščionims, tiek žydams, tiek musulmonams. Kaip pasakojo gidas, šio miesto statusas iki šiol kelia didžiulius ginčus. Nors jį kontroliuoja Izraelis, musulmoniškoms valstybėms tai kelia nepasitenkinimą. Gidas taip pat įspėjo, kad reikia būti atsargiems, ir papasakojo, kas gali įvykti, kilus bent mažiausiam incidentui tarp žydų ir arabų tautybės žmonių. Į akis krito labai netvarkinga aplinka prie arabų namų. Ekskursijos vadovas pasakojo, kad arabų namuose gana gražu ir tvarkinga, tačiau kieme ir už tvoros – tikras šiukšlynas.

Važiuoti iki Jeruzalės reikėjo apie 60 kilometrų. Pati kelionė neprailgo, nes rusakalbis kelionės vadovas Ilja pasakojo labai daug ir įdomiai. Pusiaukelėje sustojome degalinėje – bare, šalia kurio pamatėme patį tikriausią kupranugarį, jo šeimininkas stengėsi užsidirbti iš turistų, leisdamas jiems pajodinėti.

Rusų kilmės gidas pasakojo, kad XIX a. daug žemių Izraelyje įsigijo carinė Rusija bei Lenkija, pasirašiusios trišalę sutartį. Ir šiuo metu Izraelyje gyvena nemažai rusų, kurie save laiko jau nuolatiniais gyventojais, vos ne vietiniais.

Ekskursijos vadovas pasakojo, kad augmenija čia labai skurdi, tačiau dėl diegiamų aukštųjų technologijų Izraelyje per metus nuimami 2–3 daržovių ir uogų derliai. Šalis įsiveža tik grybus, kavą, arbatą ir jautieną.

Netoli Jeruzalės sustojome parduotuvėje įsigyti įvairių su šventąja vieta susijusių daiktų – kryželių, apyrankių, žvakių ir kt. Einamiausia valiuta – doleriai arba Izraelio šekeliai (šekelio vertė maždaug kaip zloto – eurą reikia dalinti iš 4). Nežinau, ar tik man vienai, ar ir kitiems turistams taip nutiko, kad tarp pirkinių atsirado ir papildomų suvenyrų – 2 kryželiai ir apyrankė. Bet vėliau pasvarsčiau: gal taip ir reikėjo, kad tie daiktai atsidūrė pas mane?

Senoji Jeruzalė – pasaulio miestas, pati švenčiausia vieta Žemėje. Čia musulmonai turi Uolos mečetę, žydai – Raudų sieną, o krikščionys – Kristaus kančių vietą, Kapo bažnyčią.

„Jeruzalė kaip magnetas traukia turistus. Dabar yra geras susisiekimas, o praeitame amžiuje į Jeruzalę žmonės eidavo pėsčiomis, plaukė vandenimis, keliavo net nuo Laptevų jūros, šliaužė ir ėjo keliais, nes tai pati švenčiausia vieta pasaulyje“, – sakė ekskursijos vadovas.

Kelias į Jeruzalę mus vedė per įvairias vietoves, turinčias savas istorijas, net sunku viską įsiminti. Kelias geras, švietė saulė, o pro autobuso langus matėsi derlingi žemės lopinėliai, pramonės statiniai, cemento gamykla, toliau – tankų muziejus, vienuolynai, šventyklos.

Ir pagaliau prieš akis – išsvajotoji Jeruzalė, miestas ant septynių kalvų, pasitinkantis keliautojus paauksuotais bažnyčių ir šventyklų kupolais.

Pagal kelionės maršrutą buvo numatyta aplankyti Kristaus kapo baziliką (ji stovi toje vietoje, kur kadaise stūksojo uola, kurioje buvo palaidotas Jėzus Kristus, o po trijų dienų prisikėlė ir įžengė į dangų), Siono kalną, Getsemanės sodą, apžiūrėti Alyvų (tiksliau būtų, alyvuogių) kalną ir akmenį, prie kurio meldėsi Kristus, pasivaikščioti Kryžiaus keliu ir nueiti prie Raudų sienos, pasimelsti ir išsakyti savo troškimus arba sienos plyšeliuose palikti raštelius su užrašytais norais. Žmonės tiki (turi tikėti), kad tai, ko trokšti, būtinai išsipildys. Iš tikrųjų, kai eini kartu su ekskursijos vadovu ir jis pasakoja apie šią Žemėje švenčiausią vietą, kurioje daugiau kaip prieš du tūkstančius metų vaikščiojo Kristus su savo mokiniais, kad šią žemę lietė Švč. Mergelės Marijos kojos, net nueina šiurpuliukai per kūną. Visur jaučiasi didybė, kažkas nenusakomo. Iš tiesų, tokių vietų lankymas būtų dar įdomesnis su piligrimų grupe, kurių tikslas yra arčiau ir giliau susipažinti su vietos istorija, Šventosios šeimos gyvenimu ir kt.

Visgi jaučiasi, kad ši stebuklinga ir šventa vieta labai pasitarnauja verslininkams, kurie labai stengiasi įbrukti vieną ar kitą dirbinį, susietą su religija, kad užsidirbtų iš to pinigėlių. Prašoma mokėti ir už raštelius, kuriuos nori įdėti į sienos plyšelį, ir už žvakutes, ir gana nemažai. Tačiau jeigu neturi smulkių, duoda žvakelę ir už tiek, kiek duodi...

Iš tikrųjų sunku nupasakoti visus įspūdžius. Tik pagalvojus apie tai, ką patyriau, sąmonėje iškyla nepakartojami vaizdai. Reikia tai bent vieną kartą pamatyti ir įspūdžių pakaks likusiam gyvenimui, jeigu nepavyks dar kartą nukeliauti į Izraelį, aplankyti dar nematytą Nazaretą ir Betliejų bei kitas vietas, kuriose gyveno ypatingi žmonės.

Mirusi, arba Negyvoji, jūra

Vietiniai gyventojai nesako „Negyvoji jūra“, jie sako: „Mirusi jūra“. Nuo Tel Avivo iki Mirusios jūros apie 150 kilometrų. Išvažiavom iš centrinės stoties ekskursiniu autobusu. Šį kartą vairuotojas Piotras (taip pat rusas), čia gyvenantis jau 40 metų, visą kelią pasakojo apie vietoves, kuriomis važiavome. O kelias tikrai ypatingas: jokios žalumos, išskyrus palmių giraites, kurios pasodintos žmonių rankomis. Ten niekas savaime neauga.

Kelionės vadovas Piotras pasakojo, kad Negyvoji jūra iš tikrųjų nėra jūra, bet tik ežeras, nes nesusisiekia su vandenynu. Be to, tai bene giliausias druskingas ežeras Žemėje, jo gylis siekia 377 m. Vandens druskingumas čia maždaug 8,6 karto didesnis nei vandenyno ir siekia 340–350 promilių. Deja, šis vandens telkinys nuolat mažėja, senka, nes nedaug patenka vandens iš Jordano upės. Išvykos vadovas paminėjo įdomų faktą – Negyvosios jūros paviršius ir jos krantai yra 418 m žemiau jūros lygio.

Vieną grupę turistų palikome vienoje pusėje Mirusios jūros, o mūsų grupė buvo nuvežta dar apie 10 km. Pirmieji išlipę keliautojai turėjo sėsti į traktoriumi traukiamą ilgą priekabą ir buvo vežami dar apie 1 km iki jūros. O tas kilometras (gal ir daugiau) buvo sūrus juodas purvas. Beje, tokio purvo mes pirkome, norėdamos išbandyti jo teikiamą naudą.

Apsistojome viešbutyje, kur kiekvienas turėjome savo spintelę, galėjome naudotis Negyvosios jūros vandens baseinu, o kieme – tyro vandens baseinu. Vos už keliolikos metrų buvo pati jūra, apgaubta lyg kokio rūko, kažkokia ypatinga ir paslaptinga. Tikra tiesa, kad ten gali gulėti ant vandens ir skaityti laikraštį, tik geriau labai nesivartyti, nes paskui nepajėgsi atsiversti ir atsistoti. Kojas braižo druskos pluta, tad brendant į vandenį būtina avėti kokias nors šlepetes.

Tiesa, kad šioje šalyje tvyro neramumai, pademonstravo visai žemai virš galvų praskridęs naikintuvas.

Šiek tiek pagulėjom ant gultų, išsitepėm purvu. Laukti, kol nudžius, ilgai nereikėjo – gal kokias 15 minučių. Nusiprausėme jūros vandeniu, paskui po tyro vandens dušu.

Po pietų restorane ėjome į vietines parduotuvėles, kur nusipirkome įvairių rankoms, kojoms, veidui skirtų kremų su Mirusios jūros mineralais, taip pat losjonų bei muilo su šios jūros druska ir kitokių suvenyrų bei smulkmenų.

Tada vėl kelionė atgal į Tel Avivą, sustojimas Elvio Preslio kavinukėje, kur už 15 šekelių buvo galima išgerti kavos, o puodelį su dainininko atvaizdu pasiimti kaip suvenyrą.

Paskutinį vakarą Tel Avive pasivaikščiojome ir atsisveikinome su gražiu ir iš išorės ramiu miestu.

Rytą Lina mus nuvežė į oro uostą, kur laukė įprastinės patikros procedūros. Nieko baisaus, daugiau klausinėjo, kai tikrino atskridus muitinėje. Oras gražus, šviečia saulė. Bet apsirengėme šiltesniais rūbais, nes kai nusileisim po 4 valandų Kaune jau bus šalta. Buvo gaila taip greit palikti šią užburiančią šalį, puikų šiltą orą, gražią gamtą, žydinčias gėles... Gal dar pasitaikys proga čia sugrįžti...

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close