Redaktoriaus savaitė. Tų, kurie vietoj ilgų treniruočių į olimpines žaidynes atvyksta kaip į šventę, irgi, faktas, laukia tik šventinis stalas, o ne medaliai.

Kaip gera matyti tarp snieguotų kalvų dunksantį namelį, iš kurio kamino verčiasi tiršti balti dūmai! Ypač tada, kai tu keliauji į tą namelį. Ir ypač tada, kuomet pradedi suprasti, jog nuo speigo dilgčiojęs veidas nurimo. Ne todėl, kad speigas sumažėjo –tiesiog dėl stingdančio šalčio veido jau nebejauti.

Šilti namai, garuojanti arbata ar kava ir dar dubenėlis saldžiarūgščiu kvapu garuojančios raugintų kopūstų sriubos tampa, ko gero, pačiu rojumi. Taip. Tik susidūręs su didelėmis problemomis pastebi, jog net smulkmena gali nudžiuginti ir suteikti gėrį.

Dažnai mąstydami apie gerus dalykus „nuvažiuojame į lankas“ ir susikuriame utopinių iliuzijų, o joms neišsipildžius viskas griūna, lyg tai būtų ne paralelinis – mūsų įsivaizduojamas gyvenimas, o tikrasis.

Antai, džiaugiamės po šaltos kelionės šildydamiesi puodeliu arbatos ir keikiame orą, kad jis toks negeras mums. Taip keikiame, lyg jis turėtų prie mūsų prisitaikyti…

Ir tada pradedame kurti iliuzijas, jog pastatysime didelį tunelį ir jį šildysime, kad galėtume bet kokiu oru vaikščioti, arba pakeisime savo krašto klimatą, o gal tiesiog išvyksime gyventi į šiltus kraštus, ir viskas bus gerai! Tačiau akivaizdu, kad mums nei pavyks tą tunelį pastatyti, nei klimatą pakeisti. Negana to, išvykus į šiltus kraštus gali paaiškėti, jog ten oras irgi ne visada malonus. Taigi gyvensime su kartėliu širdyse, kad mūsų gyvenimas labai blogas, mes prakeikti, mums apskritai visiškai nesiseka… Nesiseka, nes mūsų iliuzijos – ir liko iliuzijomis.

Žmonės, mąstančios būtybės, tokių iliuzijų mėgsta prisikurti visose srityse. Būna keista, kai žmogus ne tik neapgalvoja savo iliuzijų realumo, bet ir pradeda jomis gyventi. Ko gero, vienas iš geriausių pavyzdžių – olimpinės savivaldybių rinkimų žaidynės.

Kas ketverius metus žiemos pabaigoje vykstančios žaidynės, suprantama, turi ir tradicines slidinėjimo, taiklaus arba nelabai taiklaus šaudymo į taikinį – biatlono rungtis, taip pat porinio ar pavienio dailiojo čiuožimo, aršiojo ledo ritulio su apsižodžiavimais ir smūgių žemiau liemens apsikeitimais bei kitas rungtis.

Neretai šiose žaidynėse vyksta ir bobslėjaus – komandinės čiuožimo rogutėmis – varžybos, kuriose kartais, dar nepasiekus finišo, rogutės apsiverčia, o komanda išsitaško į skirtingas puses.

Tai, ko gero, ilgiausios, entuziastingiausios ir skausmingiausios olimpinės žaidynės. Vyriausiajai rinkimų komisijai įžiebus pagrindinę olimpinę (beveik džihado) ugnį ir išdalinus rinkiminius numerius, prasideda aršus stumdymasis prie treniruočių aikštelių, bandymas išsikovoti geresnę poziciją tarp rinkėjų, na ir apskritai – kuo daugiau ir naudingiau praleisti laiko stengiantis kuo geriau pasiruošti finalinėms varžyboms. Tiesa, kadangi treniruočių aikštelių, kaip ir realiose sportinėse varžybose, nebūna per daug, todėl šios aikštelės – kandidatų rinkėjai niekaip negali atsiginti visų dalyvaujančių žaidynėse sportininkų dėmesio ir greitai tampa apmindžiotos ir kupinos netvarkos. Netvarkos, kurią aiškiai apibrėžia sakinys: „Nebežinau už ką balsuoti“.

Galiausiai, artėjant finišui, pradeda pamažėle aiškėti, kas vis tik gali laimėti varžybas. Ne todėl, kad lyderiai – aiškūs, bet todėl, kad aiškiai matosi aiškūs atsilikėliai. Dažniausiai tie, kurie dėl didelės rogučių skriejimo inercijos ir ne itin sumanaus valdymo apsiverčia bobslėjaus trasose, tie, kurie ledo ritulio varžybose dėl didelio noro laimėti susimuša žodžiais, veiksmais ir su mėlynėmis paakiuose tampa atgrasūs. Daug vilčių finalinėse varžybose neteikiama ir tiems, kurie tas pačias treniruočių aikšteles laistė alumi, brendžiu, įvairiu maistu bei mėtė jose įvairiais skaičiais išmargintus popierėlius. Tų, kurie vietoj ilgų treniruočių į olimpines žaidynes atvyksta kaip į šventę, irgi, faktas, laukia tik šventinis stalas, o ne medaliai.

Tiesa, olimpinės sporto žaidynės mažai kuo skiriasi nuo olimpinių savivaldybės tarybos rinkimų žaidynių. Taigi ir kovojama abejose ne tik dėl medalių, bet ir dėl garbės. O garbė visur vertinama labai paprastai.

Jei olimpinėse žaidynėse laimi, tave visi apipila pinigais ir dar ant rankų nešioja. Pralaimi – lauk mažų mažiausiai tyčiojimosi bei paklausimo, kaip ruošiesi atsilyginti už investicijas į tavo treniruotes. Pagal pasiekimus patenki į viduriuką arba šiek tiek žemiau nei prizinės vietos – nors verk ir skųsk visus iš eilės dopingu!

Na, iš esmės taip ir vyksta. Kai jau dalyvauji finalinėse varžybose ir nebegali nieko pakeisti, likusias varžybų akimirkas telieka laukti rezultatų… Na, ir dėl viso pikto, kaišioti pagalius į ratus kitiems žaidynių dalyviams.

Taip sakant, jei jau pats nieko gero nenuveikei, tai tegul ir kiti bent jau nepasirodys geriau.

Žinoma, tai galioja tik pačių finalinių rungtynių metu, nes pasibaigus varžyboms prasideda paskutinė olimpinių žaidynių dalis – padlaižiavimas, nuoskaudų plovimas ir įtemptas analitinis bei strateginis „palaikymo“ arba, trumpai tariant, „pastatymo į nepatogią pozą“ piešinuko, skirto „pasveikinimui“, kūrimas. Juk visi nori nusifotografuoti kartu su medalininku!

Taip, baigiantis olimpinėms žaidynėms viešoje erdvėje pradedame regėti tikrąjį vaizdą, kuriuo turėsime tenkintis iki pat kitų olimpinių žaidynių.

Žinoma, olimpinių žaidynių pabaiga būna skaudžiausia tiems, kurie grįžta namo be nieko. Absoliučiai be nieko. Tik su „pravalgytais“ pinigais ir visišku nusivylimu. Todėl dažnai tenka susimąstyti, kuo remdamiesi kuriame iliuzijas? Ar remdamiesi tuo, ką sugebame, ar tuo, ką turime sugebėti?

Jeigu į speigą neiname be kepurės, o žinodami, kad nepasieksime šilto namuko net su šilta kepure, nė kojos nekeliame į lauką, vadinasi, suvokiame savo galimybes ir suvokiame aplinką, į kurią planuojame patekti. Jeigu viso to nesuvokiame, vadinasi, nereikėtų nustebti, jog pasivaikščiojimai po speigą be kepurės neinant į konkretų tikslą yra pragaištingi.

Ir jeigu tai suvokiame, nereikėtų skaudžiai nustebti, kad mūsų iliuzija ir liks tik iliuzija. Bet tai, kas mums nepavyko, nėra mūsų gyvenimo nelaimė. Tai tėra tik iliuzijos šešėlis, kurį mes patys susikūrėme ne dirbdami, o ilsėdamiesi medžio paunksnėje – tame pačiame šešėlyje.