Redaktoriaus savaitė. Daiktai suteikia šilumos žymiai trumpiau, negu jie egzistuoja. Tuo tarpu žmogus yra ta būtybė, kuri, priešingai negu daiktai, gali teikti šilumos visą savo egzistencijos laiką.

Žiūrint į medžių lapus vis labiau apima keistas nerimas. Kodėl? Ko gero, dėl to, kad vis dažniau juos matome ne ant medžių, o ant žemės.

Tačiau tai neturėtų kelti nuostabos. Iki Visų šventųjų – nacionalinės lietuvių turizmo dienos, liko visai nedaug. Vos keletas dienų, ir į Lietuvos kapines pajudės tonos stikliniuose bei plastikiniuose indeliuose išlietų parafino žvakių.

Iš tikrųjų, šios žvakelės – puiki amžinybės simbolika. Žinant, kad žmogaus palaikai žemėje suyra per 75 metus (na, sunkesniuose dirvožemiuose tai trunka ilgiau), plastikui suirti reikia kartais daugiau negu 500 metų, o stiklui – 1000 metų, tai šių žvakelių indeliai iš tikrųjų simbolizuoja amžinybę, … galinčią pergyventi daugiau nei 10 žmonių kartų. Iš tikrųjųTaigi kiekviena karta galėtų turėti puikią savo šeimos istoriją su itin svarbiu archeologiniu artefaktu – „šiame stikliniame indelyje žvakę mano proproproproproproproprosenelis uždegė ant proproproproproproproproprosenelio kapo 2018 metais…“

Taip galima užsitikrinti, kad mūsų atminimas išliks ilgus amžius. Tik, žinoma, šių indelių nereikėtų tuoj po „švenčių“ išmesti į konteinerius, ir taip jau perpildytus, o palikti ant kapo ir kasmet šią kolekciją tik papildyti. Ko gero, pridėjus dirbtines gėles, jau po poros metų susidarytų dėmesį patraukiantis vaizdas… Dvelkiantis dirbtine amžinybe ir vis primenantis, kad po mūsų, nors ir mirštame, tvanas neateina, tik viso labo ir toliau auga šiukšlių krūvos.

Tvanas. Įdomus žodis. Dažnai norisi užlipti ant kokio kalno ir pasakyti… na, aš pasiruošęs tvanui. Tebūnie. Tegul jis liejasi. Na… tik šiek tiek žemiau manęs…

Turbūt lengviau atsidustų ne vienas. Įsivaizduokite. Vėl viskas iš naujo! Taip tyra ir gražu. Viskas nuplauta į jūros dugną, ten, kur nenardysime visą gyvenimą, ir tai nestovės mums prieš akis kaip praeities paminklas amžinybei. O svarbiausia – nebus nieko, kas mus erzintų. Tiesa, būtų gerai, kad ši „kanalizacijos“ sistema suveiktų ne kokio nors spalio pabaigoje, kai rytmečio rūkas susimaišo su kaminų pumpuojamais dūmais. Ir ne vasarį, kai vien nuo vaizdo už lango stingsta kojos ir rankos. Juolab ne vasarą! Vasarą turi būti šilta, gražu, sausa, be to… mano darželyje žydi gėlės…

Ir štai čia įvyksta pati didžiausia nesąmonė – mes pasiklystame. Pasiklystame savo mintyse, net patys negalėdami apsispręsti. Ar viskas blogai, ar viskas gerai? O gal šiek tiek vienaip, šiek tiek kitaip? O gal… O gal per daug sureikšminame smulkmenas?

Ar galima sakyti, kad viskas blogai, jei vakar skaudėjo koją, šiandien nuvyto gėlė, o rytoj dėl remonto nebus elektros? Kodėl gi ne?! Žinoma, kad viskas blogai!

Ar galima sakyti, kad viskas gerai, jei vakar nieko neskaudėjo, šiandien mūsų gėlės žydi taip pat kaip ir vakar, o rytoj niekas nieko neremontuos ir elektra namuose bus kaip buvusi? Ko gero, kiekvienas eilinis žmogus apie tai net nedvejodamas pasakytų: „Koks čia gerumas? Eilinė diena ir tiek.“

Ar tikrai eilinė diena? Ar tikrai nieko ypatingo neįvyko, jeigu mums ir sveikata buvo gera, ir nieko nepraradome, ir dar patogiai gyvenome?

Turbūt keista būtų išgirsti, kad vakar buvome dar labiau sveikesni, gėlės šiandien dar labiau žydi, o rytoj bus dar daugiau elektros? O ar keista būtų išgirsti, kad vakar skaudėjo abi kojas, šiandien nuvyto dvigubai daugiau gėlių, o elektros nebus ne tik remonto metu, bet ir visą parą, o gal net dvi paras? Oho! Ir, iš esmės, praleidus keiksmažodžius, mintyse kiltų tik viena mintis – blogai! Labai blogai! Nežmoniškai blogai! Trumpai tariant, su tokiu gyvenimu belieka laukti tik paskutiniosios! O stiklinis žvakės indelis iš mūsų linksmai pasijuoks…

Jis gyvens 10 kartų ilgiau už mus. Matys ir mūsų ašaras, mūsų šypsenas, mūsų nuovargio ar entuziazmo kupinus žvilgsnius, matys lietų, krušą, audrą bei karštą saulę, matys netgi karus bei naujų valstybių susikūrimą. Jis gyvens dar tada, kai iš mūsų neliks ne tik kaulų, bet ir absoliučiai jokio atminimo, ir per tą 1000 metų apie savo blogą gyvenimą jis galės skųstis tik du kartus – kai suduš ir kai bus giliai palaidotas po kitais „stiklainiukais“, kur niekada daugiau nebeišvys saulės.

O mes kasdien regime. Saulę, debesis, lietų, sniegą, medžius, jūrą, ežerą, pievą. Kartais netgi neišeidami iš namų. Daugelis galime ne tik regėti, bet ir girdėti, vaikščioti, šokinėti, sėdėti, gulėti medžio atokaitoje ar tiesiog juoktis. Galime daug daugiau, negu galėsime tada, kai virš mūsų stovės „stiklainiukai“…

Kas gali būti gerai? Ar tai, kad kažką gauname dovanų, ar tai, kad mums nieko blogo nenutiko? Ar džiaugtumės gavę dovanų knygą ir kartu susilaužę koją? Ar gerai būtų išlošti milijoną ir gulėti ligoninėje surakintam nepagydomos ligos? Ar gerai būtų gauti dovanų televizorių, tačiau namuose neturėti elektros?… Ar gerai…

Artėja rinkimai. Prasideda kandidatų grumtynės dėl to, kuris duos visko daugiau negu kitas. O kuris gali mums duoti sveikatos? Kuris gali duoti gėles priverčiančią pražysti saulę? Kuris gali mus apsaugoti nuo negandų? Kuris gali mus pagauti paslydus ant šaligatvio arba padėti pagalvę „minkštam nusileidimui“?

Labai dažnai nesuprantame, jog kiekvienas daiktas, pinigai, „stiklainiai“ su žvakutėmis tėra laikini džiaugsmai. Kiekvienas žmonių sukurtas daiktas yra laikinas, o tų daiktų praradimas sukelia dar didesnį skausmą, negu apskritai jų neturėjimas. Kaip mums juokingas ir bereikšmis atrodo vos trejus ar net mažiau metų gyvenančios skruzdėlės triūsas, taip „stiklainiuko“ atžvilgiu gali pasirodyti juokingas ir mūsų gyvenimas. Gyvenimas, kuriame nuolat skundžiamės laikinomis, dieną ar dvi trunkančiomis problemomis. Problemų randame ne tik savo, bet ir kitų gyvenime. O ką jau kalbėti apie nusiskundimus, jog šiandiena – tokia pati kaip visada. Ar tikrai tokia pati?

Kiekvieną dieną esame sumanesni ir protingesni, nes turime didesnę gyvenimo patartį. Ne tą patirtį, kuria galima (ir mūsų nuomone, netgi PRIVALOMA) pasidalinti su kitais, bet asmeninę patirtį. Asmeninę patirtį, ant kurio šono ir ant kokios pagalvės miegoti, kurią mūsų dujinės viryklės vietą kurio maisto gaminimui geriau naudoti, ir daug kitų patirčių, kuriomis mes palengviname savo buitį ir sudarome sau galimybę išvengti negandų.

Su kiekviena diena mes turime galimybę gyventi. O svarbiausia – gyventi ne po tvano, o prieš jį – kartu su keliais milijardais žmonių, su kuriais galime dalintis tuo, ko turime pakankamai ir dar galime duoti: gera nuotaika, šypsena, apkabinimu, šilta arbata, nuoširdumu, pagalba. Negalime pasidalinti tik sveikata. Tačiau galime padėti tiems, kuriuos užklupo liga. Galime ne tik už juos atlikti darbus, kurių jie nebegali atlikti, bet galime juos nudžiuginti ir paprasčiausia bendryste – buvimu kartu, pokalbiu arba tokia „atgyvena“ kaip šaškių ar šachmatų partija.

Svarbiausia – turime suprasti, kad svarbiausi esame mes patys, o ne daiktai. Kol nerasime gerumo savyje, jokie daiktai to mums neatneš. Daiktai suteikia šilumos žymiai trumpiau, negu jie egzistuoja. Tuo tarpu žmogus yra ta būtybė, kuri, priešingai negu daiktai, gali teikti šilumos visą savo egzistencijos laiką. Nuo gimimo, nuo pirmos šypsenos mamai, šypsodamasis mokyklos suole, per savo sutuoktuves, šypsena atsakydamas į savo vaiko šypseną, su šypsena veide padėdamas žengti žingsnį savo gęstantiems tėvams, iki pat šypsenos stebint savo vaikų skruostais riedančias ašaras ir juos drąsinant iki paties savęs užgesimo…

Tačiau žmogaus amžinybė nesibaigia su užgesusia ir pratisu dūmu rūkstančia žvake. Ji tęsiasi. Priklausomai nuo to, kiek kiekvienas jos norime, kiek kiekvienas jos ieškome ir kiek kiekvienas stengiamės dėl jos. Dėl amžinybės, o ne dėl to laikinumo, kuriame gėris trunka akimirką, o blogis – amžinybę.