home Bendruomenė Lengvas sugrįžimas namo…

Lengvas sugrįžimas namo…

Saulės geltoniu nusagstyti, klevų lapija čežantys - visi takai ir keliai vilioja lengvai sugrįžti namo… Šiemet ypatingai šiltai, ypatingai pažymėtai ir pakylėtai. Dailininko teptuko pamylėtas gražuolis ruduo bučiuoja ir keri savo jubiliejų ošiančią Lietuvą. Atrodo, kad išties mūsų brangią tėvynę iškilaus jubiliejaus proga apkabino, apšvietė ir sušildė visas šimtas Saulių. Išskirtinė data Lietuvai, išskirtinis viso Pasaulio dėmesys mažutėlei valstybei, aplankytai paties katalikų bažnyčios Popiežiaus Pranciškaus. Maža tauta apie save išgirdo tiek daug pagiriamųjų ir padrąsinančių žodžių, kad atrodo per dvi dienas užaugome ir tapom geresni (laibai norisi taip ne tik galvoti, bet tai – ir matyti)… Gerumą, meilę, tradicijas, istoriją – paveldime, perduodame vieni kitiems iš kartos į kartą. Liudijame dieną, kurioje gyvename, nešame žinią į ateitį jau atliktais darbais. Prisimename. Tai labai svarbu. Prisiminti žmones, kurių šiandien jau nebėra šalia. Jų gyvo žodžio nebeišgirsime. Tačiau ryšį, nematomą jungtį, įpareigojimą, pažadą kurį prisiimame patys, jausime, jeigu patiems tai bus svarbu, jeigu to norėsime. Prieš septynerius metus, palikusi gilias pėdas tėviškės žemėje, rudenėjančiu taku į Amžinybę išėjo ryški Prienų ir Birštono krašto asmenybė Juozas Palionis. Šiemet jau nebe pirmas rudens pabučiavimas gamtai. Šiemet septintas ruduo, kai to paties žmogaus rūpesčiu nauju rūbu papuoštas kaimo kelias nebesulaukia namo grįžtančio Juozo Palionio. Tačiau prisilietimas prie knygose, užrašuose, atmintyje pasilikusio Juozo žodžio - gilus, tarsi Nemuno upės versmė. Tarsi tik vakar, tarsi dar šiandien užrašyto žodžio… Žodžio - to paties, tokio tikro, esančio visai šalia ir einančio, bėgančio, skubančio gyvenimo ritmu, žydinčio metų laikų ir dienų spalvomis. Žodžio svaraus, išgyvento, išglostyto, išmylėto ir aukštai virš tėviškės laukų, virš paukščio giesmės, virš širdies raudos ir virš amžinoje Garbės sargyboje parimusių berželių Nemajūnų kapinaitėse pakylėto, pasilikusio ir mums visiems palikto. Kaip nerašyto testamento, kaip padėkos ir meilės simbolio už tai, kad buvome ne vien pakeleiviai, buvome kraštiečiai, kaimynai, bendražygiai, buvome žmonės, kurie šalia, kurie prisimena, kuriems svarbus ir pasilikęs žodis, ir ŽMOGUS.

JPLPF

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close