Jau ketvirtą kartą gaunu kvietimą dalyvauti „Žiburio“ gimnazijos šventėje – koplytstulpio P. Martišiui paminėti atidengimo iškilmėse, abiturientų sąskrydyje, šių mokslo metų rugsėjo 1-joje ir dabar šios mokslo žinių šventovės 100-mečio šventėje…

Kiekvienas kvietimas pažadina giliai atmintyje ir širdyje išlikusius prisiminimus. Mes, iš darbininkų šeimos kilę du broliai ir dvi seserys, mokėmės šioje mokykloje ir po to visi įgijome aukštąjį išsilavinimą – abu broliai mokytojai, viena sesuo gydytoja, kita – inžinierė.

Mano mokytojai ir auklėtojai… Be pagyrų pasakysiu – pirmuoju paminėsiu tikybos mokytoją kunigą kanauninką direktorių P. Martišių. Įtaigus, griežtas ir teisingas visiems.

I klasės vadovas ir auklėtojas buvo istorijos mokytojas Petras Gvazdaitis, kilęs iš Dūmiškių kaimo. Švelnus, daug žinantis, vėliau daug metų direktoriavęs Druskininkuose. Ryški, tobula asmenybė buvo lotynų kalbos mokytoja Onutė Kaževaitė (vėliau Vyšniauskienė). Pakiliai deklamuodavo senovės graikų ir romėnų poetų Horacijaus ir Anakreonto hegzametru parašytas, taip pat garsių to meto tribūnų eiles ir kalbas. Išliko visam gyvenimui posakiai:

Justitia est fundamentum regnorum.

Lituanica est terra agricolum.

Non scolae, sed vitae discimos.

Vėliau mokytoja dėstė ir vokiečių kalbą bei geografiją. Baigusi aukštąją mokyklą vokiečių okupacijos metais, privalėjo iš naujo gauti sovietinį diplomą. Daug galima rašyti apie mokytojos vestus šeštadieninius poilsio vakarus, vadinamus šokiais.

Didelė laimė teko būti mokytojos geografijos pamokoje, kai dirbau švietimo skyriuje mokyklų inspektoriumi. Šioje pamokoje aktorės gabumais pasižyminti mokytoja deklamavo Maironio eilėraštį„Trakų pilis“. Tai tiesiog poezijos pamoka…

Įsimintinos mokytojos Marytės Bendoraitytės-Jezerskienės botanikos, zoologijos, anatomijos pamokos. I klasėje per egzaminą manęs paklausė: kiek pupelė turi skiltelių? Atsakiau: vieną! Gavau dvejetą ir vasaros pataisą. Išmokau visą botanikos vadovėlį, gavau penketą. Nuo tada žinau, kad pupos – dviląstės.

Daug gerų žodžių galima pasakyti apie vokiečių kalbos mokytojas Antaniną Kazlauskienę, Juliją Adomaitytę, rusų kalbos mokytojus Motiejų Vektarį, Genovaitę Andrašiūnienę, Niną Volodiną. Ir apie paskutiniųjų dvejų metų klasės vadovą, algebros, geometrijos, trigonometrijos mokytoją Cezarą Pšemeneckį. Inžinierius, elektros stoties vadovas. Maskvoje baigęs dvi aukštąsias mokyklas.

…spręsime Krokuvos universiteto uždavinį, prašau prie lentos, užrašau sąlygą – nė iš vietos. Kiek stovėsime? Rašyk, smarkiai diktuoja, vos spėju. Nu ką, sunku? Tyliu. Toliau sako: tavo prosenelis Jokūbas mane išmokė ant žirgo jodinėti, o tu stovi…

Sunki matematika man ir broliui. Motinos prašymu auklėtojas mus papildomai mokė savo namuose. Geros širdies žmogus bažnyčioje mišių metu grieždavo smuiku prie vargonų, o jo žmona, Maskvos operos teatro solistė, giedodavo angelišku sopranu…

Ne veltui sakoma, kad pavyzdys pakeri ir užkrečia – abu su broliu Juozu tapome mokytojais. Jis – istorijos, aš – rusų kalbos ir literatūros.

Jei tu mokytojas, tu nepriklausai sau, tu visą save privalai atiduoti kitiems po dalelę, kad išliktum juose, jų prisiminimuose.

Žymus rusų rašytojas, gydytojas Antonas Čechovas rašė apie kaimo mokytoją carinės Rusijos kaime. Jis, sergantis džiova, vakarais prie žibalinės lempos skaito savo mokinių sąsiuvinius. Mato juos prieš akis kiekvieną, gėrisi jų kaligrafiškai parašytais namų darbais. Užmiršta savo ligą, skausmą. Rytoj anksti, net ir būdamas neturtingas, jis apsirengs gražiausiu kostiumu ir spinduliuojančiomis, nors mažai miegotomis akimis įžengs į klasę ir tūkstantąjį kartą ištars: sveiki mokiniai!

Didžios šventės proga norėčiau pasveikinti mūsų mokslo žinių šventovę, nesugriautą (nors kartą sudegusią medinukę), nenugalėtą ir išlikusią po rudojo ir raudonojo maro priespaudos ir vergijos. Klestėk ir šviesk ateinančioms jaunoms kartoms kaip rašytojo M. Gorkio literatūrinio herojaus Danko liepsnojančios širdies, kaip Jono Biliūno nuo aukšto kalno žėrinčio Laimės žiburio šviesa!

Amerikos lietuvio poeto, sonetų autoriaus žodžiais, „Jei Laimės žiburį pasiekt galėčiau, pavirtęs akmeniu Tave mylėčiau“.

Petras Algirdas Beitnaras

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close