home Sveikata Nemielas gyvenimo ruduo

Nemielas gyvenimo ruduo

Lietuvoje skandalai kyla vienas po kito. Juos išprovokuoja ministrų leidžiami įsakymai, reorganizacijos, pertvarkos ir nepamatuotas noras kuo labiau kištis į žmonių gyvenimą, drausti ir bausti. Savo reformomis spėjo pagarsėti sveikatos apsaugos ministras, už plynus miško kirtimus dažnai linksniuojamas aplinkos ministras, pastaruoju metu žvaigžde tapo ir švietimo ministrė.

 

Atrodo, kad mūsų šalyje reorganizacija vyksta tik dėl reorganizacijos, o žmonių, kurie dar nespėjo išbėgti iš Lietuvos, gyvenimas tikrai negerėja. Ir pradedi tikėti, kad Lietuvoje veikia „Penktoji kolona“, griaunanti šalies gyvenimą iš vidaus, lėtai, bet užtikrintai.

Apie didžiausias mūsų gyvenimo piktžaizdes kalbame, bet, gaila, būname neišgirsti. Ateis rinkimai, pažadų dalijimo laikas, kada eilinį kartą būsim išklausyti, būsim vertinami, bus prašoma mūsų balsų. Bet tik tuo laikotarpiu, kai pasijunti svarbus. O dabar kiek tas žmogelis vertas, kas juo rūpinasi ir kas jį gina? Pagal Konstituciją, visi turime lygias teises, kurias dažnas ir išmanome, ir žinome. Bet ar pasinaudojame, ar žinome, kur kreiptis, kada reikia?

O tokių pamąstymų sukėlė pagyvenusi moteris, kurią teko pavėžėti porą kilometrų, o vėliau ir šiek pasikalbėti bei išklausyti jos samprotavimus. Aštuoniasdešimt pirmus metus einanti Genutė dar visai neblogai atrodo, nors sveikata, sako, ne kokia – tai vienur, tai kitur paskauda, pamaudžia, tai spaudimas pakyla. Bet amžius irgi jau gražus – pavasarį atšventė aštuoniasdešimtmetį.

Keliavo moteris aplankyti kitame kaimuke gyvenančios buvusios jaunystės draugės, kuri, anot Genutės, labai vargsta ir jokios pagalbos negali gauti. Genutės draugė Aldona gyvena kartu su sūnumi ir savo anūku (sūnų žmona paliko ir išvyko gyventi ir dirbti į užsienį, kai berniukas tapo pilnametis). „Nešu truputį maisto, nes ji, vargšė, jau mažai bevaikšto, niekur apsipirkti neišeina. Dirbo kiek galėjo, sunkiai vargo kolūkio fermose, melžė karves, augino vaikus. Kol buvo gyvas vyras, tai dar gyveno neblogai, rūpinosi vienas kitu. Dabar du sūnūs su šeimomis jau gerą dešimtmetį gyvena Norvegijoje, į namus aplankyti motinos grįžta labai retai. Nemieli tie namai, nešvaru, šalta žiemą, nes kartu gyvenantis sūnus nelabai rūpinasi motina, ir jį, ir anūką labiau domina jos pensija“, – pasakojo Genutė.

Šeimos apibrėžimas ir supratimas turėtų atitikti šiltus tarpusavio santykius, pagrįstus meile ir pagarba bei rūpesčiu. Kas gi atsitinka su žmonių gyvenimais, kad šeima įgauna iškreiptą vaizdą? Suaugę, sumitę vaikai po nenusisekusio savo gyvenimo grįžta į gimtuosius namus ir sėda seniems tėvams ant sprando. Ir jokia institucija neapgina to vargšo senelio. Būna tai vieša paslaptis – visi žino, supranta, bet nieko negali padaryti, mat ir senutė ar senukas, bijodami savo atžalos keršto ar pykčio protrūkio, meluoja, kad viskas gerai. Seniūnijų socialiniai darbuotojai į tokias šeimas neina, nes jiems nepriklauso, kadangi senelį atseit prižiūri sūnus ar dukra, skundo ar prašymo nėra. Pensiją atneša laiškininkas į namus, gavėjas pasirašo, o paskui jau pasinaudoti būna kam. Tenka būti ir be vaistų, ir be geresnio maisto. Pas gydytojus irgi niekas nenuveža, ir niekas jo nepasigenda, tad ir egzistuoja toks žmogus niekam nežinomas. Ne visai tiesa, nes kas ketveri metai prisimenamas, įtraukiamas į rinkėjų sąrašus.

Vis tobulinama sveikatos apsaugos sistema, bet ji realiai neveikia, žmogaus, o ypač vyresnio, sveikata visai niekam nerūpi. „Vaikeli, pas mus bedarbiai, alkoholikai, tinginiai turi didesnes teises, gauna dar ir bedarbio pašalpas. Bet niekas negina senukų, girtuoklių žmonų, senų tėvų, kuriuos „globoja“ tokie asmenys. Paskundžiau seniūnui Aldonos sūnelį, tai manot, kad padėjo? Neturi teisės kažką daryti, jeigu nesiskundžia pati, jei nerašo prašymo policijai, kad ją skriaudžia... Bet jai gyventi su juo reikės. Iš anūko irgi naudos mažai – nei mokytis, nei dirbti irgi nenori“, – dėstė Genutė.

Taigi, natūraliai kyla klausimas: kodėl niekam nerūpi varganų žmogelių gyvenimas? Jie patys jau nesugeba ir nepajėgia, o valdžios žmonėms jie nerūpi. Užribio žmonės, kurių išlaikymas valstybei brangiau kainuotų negu pašalpų dalijimas veltėdžiams. Gydytojų paslaugos irgi brangios. Geriau jau tokių žmonių nebūtų, atliktų pensijos.

Taigi, labai teisingai Genutė sakė, kad vaikų teises dar gina valdžia, kaliniai turi teises, gali reikšti pretenzijas, išsiieškoti iš valstybės išmokas, o gyvenimo saulėlydžio sulaukęs žmogus, kada jis labiausiai pažeidžiamas, vargsta.

Nelabai veikia ir socialinės apsaugos sistema, nors patirtimi pasidalinti atvyksta specialistai net iš kitų šalių, rengiame bendrus projektus, bet atrodo, kad tie projektai ir pasibaigia neįgavę jokio pagreičio. Jokie slaugytojai į senelių ar neįgalių žmonių namus nevažiuoja, gydytojai turi daug popierinio darbo, o vyresnio amžiaus žmonės paliekami likimo ir giminaičių globai (jeigu taip galima apvadinti).

Nedaug spėjome su Genute pasikalbėti, bet vaizdas aiškus ir suprantamas. Ir tokių atvejų daug. Vienur vargsta tėvas, kitur motina su savo atžalomis, kurie vis dar supranta, kad tėvai, kol gyvi, turi juos išlaikyti. Atseit, juk jie neprašė paleidžiami į šį pasaulį. Kartais pasąmonėje iškyla klausimas: kodėl? Vaikus patys užsiauginame, išsiauklėjame, bet pagalbos ir užuojautos kartais mažai besulaukiame. Išsilaksto Lietuva, panašu, kad ji liks be lietuvių. O tie, kurie liko, greitai išmirs.

Nutolo Genutė keliuku per laukus, truputį sulinkusi, su krepšeliu, kuriame nešė draugei sūrį, sviesto, batoną, keletą indelių jogurto ir širdies lašiukų...

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close