Kaulų čiulpų transplantacijos laukiantis Ernestas gyvena skrydžio prisiminimais

Išsipildžius vienai iš aštuoniolikmečio Ernesto svajonių – paskraidyti sraigtasparniu, kraujo vėžiu sergantis vaikinas eina kitos svajonės išsipildymo link. Šiomis dienomis jis pradėtas ruošti kaulų čiulpų, kuriuos sūnui dovanos mama Saulė, transplantacijai.

O kad išsipildo didžiausia svajonė, net jei ji – nežemiška, Ernestas jau įsitikino. Itin agresyviu kraujo vėžiu sergančio vaikino iš Šakių rajono svajonę – paskraidyti sraigtasparniu – išpildė Valstybės sienos apsaugos tarnybos orlaivių pilotai ir Nacionalinis transplantacijos biuras. Juk yra įrodyta, kad geros emocijos suteikia stiprybės ir padeda sveikti.

Po praėjusios savaitės įsimintino įvykio Ernesto mama Saulė neabejoja: gyvenime atsitiktinumų nebūna! Tiesiog lemtingas sutapimas, kad kai Nacionalinis transplantacijos biuras įtemptai ruošėsi šių metų Organų donorystės dieną paminėti neįprastoje aplinkoje – Vilniaus tarptautiniame oro uoste, į jį pakviečiant visus specialistus, kurių dėka donorų organai recipientus pasiekia oro keliu, spaudoje pasirodė straipsnis, kad klastinga liga sergantis ir kaulų čiulpų transplantacijos laukiantis Ernestas svajoja apie skrydį sraigtasparniu. Nacionalinio transplantacijos biuro specialistai apsisprendė akimirksniu: jie privalo išpildyti vaikino svajonę!

Tačiau pirmiausia buvo kreiptasi į Ernestą gydančius Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikus – ar dėl sveikatos būklės jam galima skristi? Gydytojai skristi leido. Tada buvo kreiptasi į pilotus – ar jie sutiktų paskraidinti vaikiną? Pilotai sutiko.

Saulėtą spalio 10-ąją į Vilniaus oro uostą rinkosi ne tik renginio „Organų donorystė: daug pagalbos rankų vienai gyvybei gelbėti“ dalyviai ir svečiai – čia atskubėjo ir Ernestas su mama: iš čia vaikinas turėjo pakilti skrydžiui į Paluknį, kur yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos aviacijos bazė. Prieš skrydį jaudulio neslėpė ne tik Ernestas, bet ir jo mama. „Įdomu, ar jam leis pasėdėti piloto kėdėje? Ar jis galės apžiūrėti kabiną?“ – iki skrydžio likus porai valandų, teiravosi moteris.

Ernesto svajonei buvo lemta išsipildyti su kaupu: skrydžio metu jis sėdėjo šalia piloto, visas skrydis buvo filmuojamas iš orlaivio galo, o Ernestas jį spėjo įamžinti ir savo fotoaparatu. Maža to – pilotas orlaivį skrisdamas pakreipė į šoną, ir aštrius pojūčius mėgstančiam vaikinui tai ypač patiko. „Skraidyčiau ir skraidyčiau!“ – po skrydžio mamai sakė Ernestas. Lapkritį vaikinui sukaks 19 metų ir, jei ne vėl atsiradusios problemos su sveikata, mama Saulė išdavė paslaptį: draugai planavo jos sūnui padovanoti skrydį orlaiviu. Dabar teks palaukti, kol sveikata pasitaisys.

Liga Ernesto planus pakoreguoja ne pirmą kartą. Lygiai prieš metus vaikino svajones apie ateitį akimirksniu sugriovė atsitiktinai diagnozuota klastinga ir agresyvi kraujo liga: dėl jos Ernestui teko nutraukti mokslus dvyliktoje klasėje ir daug mėnesių praleisti medikų prižiūrimam. Gydant vėžį, vaikinui teko iškęsti ir chemoterapinį gydymą, ir operaciją, atlikta ir kaulų čiulpų transplantacija – buvo transplantuoti paties Ernesto kaulų čiulpai.

Ernesto mama pasakojo, kad sūnaus sveikata ligos metu tai taisėsi, tai vėl prastėjo. Dabar – tokia situacija, kad Ernestui reikia dar vienos kaulų čiulpų transplantacijos, šįkart kaulų čiulpų donorė bus jo mama Saulė.

Kurį laiką Ernestas stiprėjo namuose. Namuose ruoštas maistas, artimųjų rūpestis jam tikrai padėjo: 184 centimetrų ūgio vaikinas, ligai užklupus svėręs vos 45 kilogramus, dabar sveria jau 64 kilogramus. Mama Saulė džiaugėsi, kad sūnaus apetitas – puikus, o Ernestas pasigyrė, kad gali valgyti viską, išskyrus taip mėgstamus saldumynus.

Sustiprėjęs ir atsigavęs Ernestas nuo šios savaitės vėl rengiasi sudėtingam gydymui. „Noriu padėkoti visiems, kurie padeda ir padėjo Ernestui – asociacijai „Kraujas“ už suorganizuotą sūnaus pervežimą reanimobiliu iš Kauno klinikų į Vilniaus Santaros klinikas, reanimacijos gydytojui – už priežiūrą šio pervežimo metu, už moralinį palaikymą. Ačiū ir stebuklus kuriantiems Santaros klinikų medikams, nes jei ne jie, mano sūnus jau būtų po žeme. Ir ačiū visiems, kurie padėjo įgyvendinti didžiausią jo svajonę – paskraidyti: Vilniaus oro uosto darbuotojams, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pilotams, Nacionaliniam transplantacijos biurui“, – baigdama pokalbį, sakė Ernesto mama Saulė.

NTB