home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Kodėl į savo gyvenimą žiūrime kaip į verdančios košės puodą – kuo greičiau išvirt, sumaitint ir išplaut puodą?

Redaktoriaus savaitė. Kodėl į savo gyvenimą žiūrime kaip į verdančios košės puodą – kuo greičiau išvirt, sumaitint ir išplaut puodą?

Štai ir baigiasi auksinis rudenėlis. Rodos, tik ką auksu nuspalvinti medžiai jau virsta pilkomis ražinėmis šluotomis. Pats nuostabiausias ir ilgai lauktas rudens momentas dažniausiai baigiasi mums net nespėjus pakelti galvos nuo savo rūpesčių ir sustoti pasigėrėti šia gražia akimirka.

 

Ko gero, nėra nieko šiltesnio ir labiau džiuginančio už dviguba vorele gatve žygiuojančius pirmuosius savo žingsnius žengiančius bei pirmąjį savo rudenį jau reginčius bei suvokiančius pyplius, nešinus įvairiaspalviais auksu žėrinčiais medžių lapais. Lapais, kurie simbolizuoja nei daug, nei mažai – pabaigą.

 

Kaip dažnai viską, kas baigiasi, vertiname pačiais nuostabiausiais žodžiais. Mes ne tik vertiname žodžiais, mes iš tiesų tai vertiname.

 

Kažkodėl vertiname tada, kai netenkame.

 

Auksu, sidabru, šilku, gėlėmis puošiame tai, ko arba jau netekome, arba tuoj neteksime. Kaip dažnai žilų plaukų sruogas sveikinimuose, eilėraščiuose puošiame sidabru, nors mintyse regime „vieną koją grabe“? Taip ir rudenį. Matydami ir džiaugdamiesi rudeniu, puikiai suprantame, kad jau čia pat – žiema. Ne tik suvokiame, bet jau ir laukiame jos. Kartais, netgi nesibaigus rudeniui, jau galvojame apie žiemą. Kalėdas pradedame švęsti netgi rugsėjį. Kodėl? Skubame gyventi?

 

Ko gero labai dažnai savo gyvenime skubame į ateitį. Būdami pirmokai, norime būti antrokais, o būdami penktokai – norime būti dvyliktokais. Galiausiai norime turėti šeimą, namus, darbą ir ilgametę patirtį, o netrukus norime, kad ir vaikai greičiau baigtų studijas, sukurtų šeimą, susirastų darbus. Greičiau, greičiau, greičiau... O kai jau pakvimpa „mediniu smokingu“, suvokiame, kad nulėkėme per toli ir garsiai šaukiam: „Tpruuu, kuine, stok!“ Deja, nebėra ką stabdyti. Jau ruduo. Nori tu to ar nenori. Ir nors mes jau šaukiame, nagais kabinamės į durų staktą ir pačias duris, deja, to sustabdyti neįmanoma, nes... aplink būrys tų, kurie skuba gyventi. Ir jie net mintyse visiškai neatsižvelgia į mūsų norą sustoti, nes jų šuoliavimo į ateitį plane tiesiog yra nekintantis egzistencinis etapas „šypsotis, palaidoti, gyventi toliau“.

 

Ir kurgi skubame? Kodėl lekiame griūdami? Į kur lekiame? Kodėl į savo gyvenimą žiūrime kaip į verdančios košės puodą – kuo greičiau išvirt, sumaitint ir išplaut puodą? Kodėl skubame į priekį, jei nelaukiame pabaigos?

 

Kažkodėl nenorime rasti ramybės, norime nemiegoti, prisigalvoti daugybę rūpesčių, kad galėtume būti visiškai užimti, tačiau artėdami prie savo egzistencinės pabaigos nieko nežinome, nieko nepažįstame, nes neturėjome laiko pažinti ir pabūti kartu. Skubame, nors žinome, kad savo žemiškoje kelionėje toliau „šešių lentų“ nenukeliausime. Netgi keliaujant į amžinybę tenka kelti klausimą, ar mes jai pasiruošę? Kaip mes galime būti pasiruošę, jei visą laiką griūdami, kliūdami už akmenų ir vėl stodamiesi bėgam?

 

Užuot kiekvieną gyvenimo akimirką išnaudoję ne laikiniems poreikiams, o aplinkinio pasaulio pažinimui, mes susikuriame daugybę rūpesčių, kartais randame jų net ten, kur, atrodo, neįmanoma rasti. Užgožti rūpesčių mes nebeturime laiko apmąstymams ir susikaupimui, nors tai išspręstų žymiai daugiau – mūsų egzistencijos rūpestį. Ko verti kasdieniai rūpesčiai, jei visas mūsų gyvenimas yra rūpestis? Kaip galima tikėtis, jog iš tikrųjų spindėsime auksu ir sidabru, jeigu kasdien malamės plastiko, medvilnės, elektros, gipso ir visko, kas mus džiugina vos keletą akimirkų, maišyklėje? Kaip galima tikėtis kažko tauraus, jeigu rūpinamės tik beverčiais, laikinais daiktais?

 

Kodėl skubame save raminti trumpalaikiais „baliais“, jeigu jų užtenka tik savaitei kitai? Argi tokie mūsų „nusiraminimai“ nepanašūs į auksinį rudenį? Kai medžiai per akimirką pasipuošia auksiniais lapais ir visus juos išbarsto per savaitę ar dvi. Kas lieka po jų? Tik pilkos niūrios rykštės! Tai kodėl tikimės laikinais malonumais ir smulkmenomis nuraminti save visam laikui? Kodėl neieškome galimybės kiekvieną dieną pasitikti ne laikinais auksiniais lapais, o gražia medžių laja? Kodėl taip greitai pragyvename vasarą ir skubame rudens taku į žiemą?

 

Gal todėl, kad nesugebame sustoti, kad nepadedame kitiems sulėtinti žingsnio? Nepadedame ieškoti kažko vertingesnio už pinigais įvertinamas smulkmenas?

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close