home Kultūra Skausmingą Lietuvos praeitį menančiam kalneliui – 30

Skausmingą Lietuvos praeitį menančiam kalneliui – 30

Spalio 7 d. savo trisdešimtmetį minėjo prie pat Veiverių miestelio ribos įkurtas Skausmo (arba Močiutės) kalnelis, papuoštas koplytstulpiu, kryžiais ir mažais kryželiais prie kuklių 80 partizanų kapų.

Minėjimo metu buvo atidengta ir pašventinta memorialinė lenta, kurioje iškaltos 9 partizanų pavardės: Juozas Balčiūnas-Baika, Antanas Banislauskas-Neptūnas, Liudvikas Dabrišius- Kareivis, Kazimieras Gudaitis-Maksimas, Jonas Kazla-Musolinis, Jonas Slavickas-Putinas, Albinas Šalčius-Liepsna, Česlovas Vaitkūnas-Kolumbas, Jonas slapyvardžiu Turkas.

Skausmo kalnelio įkūrėja Dalytė Raslavičienė minėjimo metu dalijosi skausmingais prisiminimais, kurie ne vienam užgniaužė kvapą. Moteris pasakojo, kad 1957 m. jos uošvis Jonas Raslavičius atsivedė ją į šią vietą, kurioje tuomet ganėsi gyvuliai. Čia buvo jo žemė. Uošvis nusiėmė kepurę ir susimąstė. Jauna moteris nesuprato, kodėl uošvis taip elgiasi. Vyras paaiškino, kad šiame griovyje guli daug vyrų, žuvusių už Lietuvos laisvę. Tada jis paklausė, ar ji žinanti, kas yra partizanas. Marti buvo apie juos girdėjusi, bet daug nežinojo. Tada uošvis tik palingavo galvą ir pratarė: „Viskam savo laikas...“ Jis ir įžiebė moters krūtinėje tautiškumo ir pasiaukojimo ugnį, kuri negęsta iki šiol.

Anot D. Raslavičienės, šiame kalnelyje „guldė“ partizanus nuo 1945 m. J. Raslavičius marčiai yra pasakojęs, kad pas jį ateidavę prašyti šovinių visai jauni vaikai, lyg nesuprasdami, kur veliasi... Jis tik palinguodavęs galvą ir, žinoma, patenkindavęs jų prašymus... Po 2–3 savaičių vyras juos matydavo čia, griovyje, negyvus ir išniekintus. Knygoje „Veiveriai“ rašoma: „Gulėdavo čia jie po kelias dienas, basi, apnuoginti, išbalę, per lietų, rudens ir pavasario darganas. Budrios enkavedistų akys sekė, ar neverks kas prie jų, ar neišsiduos, ar neatsiras kas galėtų priversti atpažinti. Nežinia, ar vien atpažinimui jie čia buvo guldomi. Gal daugiau įbauginimui: nedrįskite, ir jums taip bus.“

D. Raslavičienė, nusprendusi kalnelį paversti rimties ir pagarbos vieta, smulkiai prisiminė sunkų ir kalnelio atstatymo kelią. Anot jos, sovietmečiu trypė kalnelį puošiančias gėles, vogdavo žvakes, keršijo jai ir jos vaikams: draskė tėvų kapus, rašė anoniminius grasinančius, keikiančius ją laiškus.

Moters prisiminimuose ryškiai įsirėžę 1988 m. akimirkos, kai pas ją atėjo poeto Dabrišiaus sesuo Petronėlė ir paprašė pagalbos surasti ir perlaidoti brolio ir dar 4 karių palaikus, kurie užkasti griovyje anapus kelio. D. Raslavičienė kreipėsi pagalbos į tuometinį kolūkio pirmininką Pacevičių. Pirmininkas leido naudotis kolūkio ekskavatoriumi taręs: „Kaskit kiek reikia, tik raskit.“ Moteris pasakojo, kad darbai vyko ne vieną savaitę, kol vieną dieną ekskavatoriaus kaušas užkliuvo už spygliuotos vielos, po kuria rado Jono Kazlo ir Česlovo Vaitkūno kūnus. D. Raslavičienė prisiminė, kaip ėjo pas tuometinę kultūros namų direktorę prašyti salės šarvojimui. Direktorė nenorėjo leisti, nes salės reikėjo šokiams, ji tepasakė: „Tuos supuvusius banditų kaulus pasišarvok savo dvare, kurį atgavai“. D. Raslavičienei pagrasinus pašarvoti palaikus kultūros namų kieme ir iškviesti televiziją, direktorė metė kultūros namų raktus jai po kojom ir pro dantis iškošė: „Šarvokis, tik žiūrėk, kad nebūtų bardako“. Pasak Skausmo kalnelio įkūrėjos, tai buvo pirmosios Lietuvoje partizanų laidotuvės. Mišias už Lietuvos gynėjus aukojo 3 kunigai.

D. Raslavičienė didžiuojasi, kad Skausmo kalnelis, kurį ji vadina savo kūdikiu, žinomas ir už Lietuvos ribų. Anot moters, čia yra apsilankę 14 šalių ambasadoriai, prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, Vytautas Landsbergis su žmona. Šią garbingą vietą laimino ir žegnojo Sergejus Kovoliovas iš Maskvos.

Skausmo kalnelio įkūrėja sakė perduodanti „savo kūdikį“ į Veiverių seniūno rankas ir tikinti, kad jis ir toliau rūpinsis ir gerbs šią vietą. Baigdama savo kalbą D. Raslavičienė padėkojo Prienų rajono savivaldybės ir žiniasklaidos atstovams, architektui Jonui Jagėlai už memorialinę lentą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei, Memorialinio departamento direktorei Gintarei Jakubonienei, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės Prienų 206 kuopai ir jos vadui Egidijui Visockui bei visiems geros valios žmonėms, padėjusiems atkurti Skausmo kalnelį, išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms skaudžius Lietuvos istorijos puslapius.

Minėjimo metu šv. Mišias Veiverių Šv. Liudviko bažnyčioje aukojo Veiverių parapijos kunigai Kęstutis Vosylius, Kazimieras Skučas bei Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektorato rektorius, kunigas Aldonas Gudaitis. O Skausmo kalnelyje susirinkusiems minėjimo dalyviams dainas dovanojo Faustės Simonavičiūtės, Elenos Sakavičiūtės bei Ramintos Grėbliauskienės tercetas.

Po minėjimo visi susirinkusieji palydėjo didelį būrį žygeivių į pėsčiųjų žygį, skirtą Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Mato Šalčiaus ir Veiverių krašto Lietuvos partizanų atminimui pagerbti. 21 km ilgio žygyje nuo Veiverių iki Čiudiškių buvo aplankytas Juodbūdis, Pajiesys bei Klebiškis. Žygeiviai susitiko su Juodbūdžio, Pajiesio, Klebiškio kaimo bei Išlaužo krašto bendruomenėmis, taip pat aplankė Lietuvos partizanų kapinaites Klebiškio miške.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close