Šunys ne tik ištikimi bičiuliai, bet ir gydytojai

Rugsėjo 24 d. Birštono viešojoje bibliotekoje vyko ypatingas renginys, kuriame dalyvavo kaniterapijos specialistės iš Vilniaus Joana Grygutis ir Veslava Citovič-Rul su specialiai išmokyta kalyte labradoro retrivere Kija. Renginyje dalyvavo ir žmonės, turintys negalią ar vystymosi raidos sutrikimą.

Joana pirmiausia paaiškino, kas yra kaniterapija, kaip jai paruošiami šunys ir ką jie veikia būdami su žmonėmis. Kaniterapija, arba šunų terapija, tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems bei vyresnio amžiaus senjorams. Tai tokia terapija, kai specialiai apmokyti šunys padeda žmogui atsipalaiduoti, užmiršti savo problemas ir džiaugtis bei mėgautis šuns draugyste ir artumu, geriau pažinti save ir susigaudyti aplinkoje. Žmogus bendraudamas su šunimi jaučiasi geriau, sumažėja kraujospūdis, sumažėja įtampa.

Dar 1874 metais buvo pastebėtas atvejis, kai šunys padėjo pasveikti juos prisijaukinusiems ligoniams.

Joana plačiau supažindino su savo šunelio veisle, jos kilme ir ypatumais. Retriveriai yra kilę iš Kanados, tai – vandens medžiokliniai šunys, mokomi medžioti vandens paukščius, juos atnešti šeimininkui. Kija yra beveik 4 metų amžiaus, niekada nemedžiojo, ji yra paruošta ir apmokyta padėti žmonėms. Pasak kaniterapeutės, ne visų veislių šunys tinka terapijai, ne visi vienodai pasiduoda dresūrai. Be to, šuo turi būti vidutinio ūgio, ramaus būdo.

Viešnios susirinkusiems buvo paruošusios ir užduočių bei žaidimų apie šuns ir žmogaus santykius.

Kaip elgtis su kaniterapijai parengtu šuneliu, kaip paskatinti jį atlikti norimą komandą, galėjo pabandyti kiekvienas. Pasirodo, ne visi iš karto išdrįso paglostyti draugiškąją Kiją. Štai Žydrūnas pasakojo, kad nuo vaikystės turėjo nelabai gerą patirtį, tad ir dabar nemaloniai jaučiasi, kai arti yra šuo. Tačiau vaikinas nugalėjo baimę ir paglostė kalytę, o vėliau kartu atliko ir komandą, už tai pavaišindamas Kiją skanėstu. Labai noriai su šuneliu bendravo Kasparas, jis komandas atliko net du kartus. Kija patiko ir Juozukui.

Joana ir Veslava terapijos užsiėmimo dalyviams pasakojo, kad 2012 metais yra įsikūrusi asociacija, vienijanti 12–13 kaniterapeučių. Joana pažymėjo, kad kaniterapijai tinkamų šunų nėra daug, be to, jie greitai sensta. Norinčių dalyvauti kaniterapijos užsiėmimuose netrūksta. Daugumai žmonių šunys sukelia teigiamas emocijas – žmogus šypsosi, nori paglostyti gyvūnėlį. Kaniterapeutės pažymėjo, kad šunų buvimas greta labai padeda vaikams, kurie turi kalbos raiškos sutrikimų ir dėl to prasčiau skaito. Pasirodo, kai iš jų niekas nesišaipo ir nesityčioja, jie skaito visai neblogai, o ilgainiui ir visai pasveiksta.

Kaniterapeutai su savo augintiniais eina į mokyklas, ligonines, senelių namus, taip pat individualiai lanko ligonius. Tai nauja, įdomi patirtis ir atradimas. Ne vienam kilo mintis, jog būtų gerai, kad ir Birštone atsirastų tokia terapijos rūšis, o norinčių ja pasinaudoti atsirastų ne vienas.

Šis renginys Birštono viešojoje bibliotekoje vyko bendradarbiaujant su Kauno apskrities viešąja biblioteka.