home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Ėjimas į finišą nėra peršokimas į jį.

Redaktoriaus savaitė. Ėjimas į finišą nėra peršokimas į jį.

Spalis. Dar ilgai šio mėnesio pavadinimą tarsime galvoje turėdami ne auksinio rudens virsmą į pilką lietaus skalaujamą dykynę, bet didžiąsias „spalio šventes“ bei raudonus transparantus.

 

Žmogaus atmintis, įpročiai bei istorija tampa jo dalimi visam gyvenimui net tada, kai visa tai įdiegta per prievartą. Žmogaus protas galingas. Todėl, prabėgus daugeliui metų, netgi susidaro įspūdis, kad tai, kas buvo praeityje blogai, gal nėra visai blogai. Gal, palyginti su dabartine patirtimi, naujaisiais laikais ir santvarka, tada buvo visai gerai.

 

Mūsų protas yra pakankamai galingas, kad galėtume mąstyti, analizuoti ir priimti sprendimus, bet, keisčiausia, tas galingasis protas kartais ima ir suklysta.

 

Vyresni žmonės dažnai sako, kad anksčiau buvo geriau. Ar tai tiesa? Gyvenome, ko gero, sveikiau, nes nebuvo tiek sintetinio maisto, tik darže ir tvarte užaugintos gėrybės. Vis tiek reiktų „pasiknaisioti“ giliau. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuva, būdama Sovietų Sąjungos įtakoje, buvo ūkiškai modernizuojama. Iš tikrųjų, nesigilinant į tai, kad iš visų Lietuvos žmonių buvo atimta žemė ir jie turėjo nepakeldami galvų bet kokiu oru ir skaudančiais sąnariais bei nugara dirbti neribotą valandų skaičių kolektyviniuose ūkiuose, žemės ūkis mūsų šalyje ištobulėjo. Netgi pelkynai ir molynai tapo maisto teikiančiu žemės lopinėliu. Tačiau visi iki šiol prisimena „kombikormą“ bei pesticidus ir silosą it Niagaros krioklio srovė trykštančius ant gimtinės žemės iš didelių cisternų.

 

Tik praėjus dešimtmečiams buvo pripažinta, kad šios trąšos – netgi labai nuodingos. Todėl vertinant, kuri ta daržovė buvo ir yra sveikesnė, reikėtų nemažai pasukti galvą. Nors senais laikais visi ūkiai buvo valstybiniai, o dabar – komerciniai, visgi senųjų kokybė ir saugumas buvo vertinamas tik pagal valdžios nustatytus standartus. Sovietinių saugumo standartų neblogas pavyzdys yra ir Černobylio atominės elektrinės avarija. Tuo tarpu šiandieninės komercijos saugumo standartus prižiūri ne tik valstybinės įstaigos, bet ir konkurentai. O kas svarbiausia – net mes patys, klientai.

 

Dar prieš kelis dešimtmečius vienintelis, ką galėjome skųsti, buvo kaimynas arba bendradarbis.

 

Iš tikrųjų, dažnai kalbos apie nuostabią praeitį tampa gan sunkiai vertinamu paradoksu. Kai žmonės prieštarauja dabartinei technologijų pažangai ir kai kiekvieno žmogaus namuose yra elektros šviestuvai, šaldytuvai, skalbyklės, dujinės ar elektrinės viryklės, televizorius, vandentiekis arba vandenį šildantis boileris, iškyla klausimas – kas norėtų grįžti į šių technologijų priešistorę, į „balanos gadynę“?

 

Kodėl skundžiamės įvairiomis išlaidomis už šias technologijas? Juk galime grįžti į „senus gerus laikus“ ir gyventi be šių, buitį palengvinančių įrengimų. Kodėl važinėjame automobiliais ir autobusais? Taigi galime, kaip „senais“ laikais, keliauti pėsčiomis. Juk dar ir šiandien puikiai prisimename žodžius: „Reikėjo iki mokyklos nueiti dešimt varstų“. Ir niekas tuomet per jokį „žydrąjį“ ekraną nepasakydavo: „Mieli pradinukai, šiandien lauke minus 25 laipsniai, todėl į mokyklą galite neiti.“

 

Ir visa tai – ne prieškaris, ne karo metai, o pokaris. Tie laikai, kai technologijos dar tik pamažu skverbėsi į mūsų šalį.

 

Dažnai pykstame ant žiniasklaidos, kad ji rašo neteisybę arba nepeikia valdžios. „Senais“ laikais buvo paprasčiau. Visa žiniasklaida ne tik nepeikė, bet gyrė valdžią. Iki pat 1989 metų, kai lietuviai galiausiai patys pripažino, kad ne tik valdžia ir laikraščiai, bet ir jie patys kelis dešimtmečius sau „dūmė akis“ su „šviesiu rytojumi“. Tai buvo metai, kai po kelių dešimtmečių „tarybinės“ istorijos „zubrijimo“ pripažinome, kad visa tai – melas, ir storais šios istorijos tomais pradėjome kūrenti savo krosnis.

 

Iš tikrųjų, labai stebėtis nereikėtų. Žmogaus genuose užprogramuota kančia dėl laimės. Kaip moteriai faktiškai per prievartą tenka iškęsti gimdymo skausmus, kad gimtų jos džiaugsmas ir laimė, taip ir kiekvienas žmogus, norėdamas savo akimis pamatyti džiaugsmą ir laimę, privalo per kančias prisiversti atsimerkti. Taip jau yra – norime laimės pigiausia kaina.

 

Tačiau už pigiausią kainą mes gauname ne patį geriausią produktą, o tik jo imitaciją – blankų šešėlį.

 

Kaip ir viską savo gyvenime – istoriją mes suabsoliutiname.

 

„Viskas, kas yra dabar – klaida. Viskas, kas buvo anksčiau –gerai“.

 

O kodėl negali būti, kad praeityje buvo klaidų, kurias ištaisius arba jų nedarant būtų „viskas dabar yra geriau“? Kodėl viską sukapojam į pavienius gabalus „gera“, „bloga“, sudedame ir paliekame laukti amžinybės?

 

Gali būti, dėl to, kad nebenorime „gimdyti“. Norime, kad laimei pajusti užtektų vieno rankos mosto – tarsi atidarytum trilitrinį raugintų agurkų stiklainį. Nukirsdami esmę, nukertame ne tik tai, kas buvo negerai, bet ir tai, kas buvo gerai.

 

Deja, žmogus ir jaunimui perduoda savo patirtį – skųstis absoliučiai viskuo. Sėdi vyresnis ir sako: „Dabar viskas blogai, anksčiau buvo gerai“, o jaunuolis jam atsako: „Viskas dabar gerai, anksčiau buvo blogai“. Kodėl? Nes viską suabsoliutiname.

 

Ėjimas į finišą nėra peršokimas į jį.

 

Tai yra kelias su savo danga, sankryžomis, su pakelėmis, pakeleiviais, o kur dar oro sąlygos... Ar galima sakyti, jog pusės savo kelio nenuėjau? Mes nueiname savo kelią. Kartais saulei šviečiant, kartais lietui lyjant. Ar galime sakyti, kad 10 metų be pertraukos lijo lietus? Netgi biblinis Nojus gelbėdamas kūriniją tiek savo laive neišbuvo.

 

Nereikia pamiršti, kad net bėgimo varžybas pralaimi ne tas, kuris atbėgo paskutinis, bet tas, kuris net nepradėjo bėgti. Pralaimi ne tas, kuris užėmė ne pirmą vietą, bet tas, kuris net neišdrįso bėgti. Finišo linijos kirtimas atneša džiaugsmo ne tik dėl to, kad atbėgai pirmas, bet ir dėl to, jog pasiekei ją. Prisiversdamas ir sunkiai bėgdamas aplenki visus, kurie net neišdrįso bėgti ir kartu atsisakė vienintelės galimybės kirsti finišo liniją.

 

Rytojus ateina po šiandienos. Tai, ko nepadarom šiandien – nebegalėsime padaryti ir rytoj. Nes rytojus bus kita diena su kitomis galimybėmis ir kitais iššūkiais.Kiek visko nukelsime rytojui, tiek sumažės galimybė įgyvendinti rytojaus užduotis ir, svarbiausia, pasiimti viską. Jei loterija vyksta sekmadienį, tai bilieto į ją nepirksime rytojaus dieną – pirmadienį?

 

Todėl visada prieš viską susidarant nuomonę, reikia pasitikrinti, ar tikrai mūsų „viskas“ yra viskas. Ar tikrai tai, dėl ko abejojame, yra neįgyvendinama? Ar tikrai tai, ką nusprendžiame palikti kitai dienai, netaps amžinybe? Ar tikrai tai, apie ką daug kalbame, bet nedrįstame pradėti – turės pabaigą?

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close