Redaktoriaus savaitė. Kodėl tokia keista būtybė kaip žmogus sugeba kvailas būdamas kalbėti daug, o protingas – tylėti?

Ūždamas, švilpdamas ir vaikydamas iš lauko vaikus atskubėjo rudenėlis. Ne, šįkart ne tas auksinis, o tas pilkasis. Tas, kurio sulaukus nelabai norisi kišti nosį į lauką. Kai atšąla, pasidarome it termometrai – atgal, kaip gyvsidabris į savo talpyklą, į šiltus kambarius ir lovas net nelendam, bet grūdamės.

Taip, čia jau prasideda fizika. „Šąlantys kūnai traukiasi“. Nuo senų senovės žinome šią taisyklę. Šąlantys traukiasi, šylantys plečiasi, sunkūs krenta, lengvi nepakyla… Gerai, kad bent mūsų protas vadovaujasi ne fizikos, o matematikos dėsniais – kiek įdėsi košės, tiek ir bus. Na, nebent nuvalgys kas nors arba suges neprižiūrima… O jeigu nuo šalčio protas trauktųsi, būtų ne kas. Baisiausia, jog atšilus orui nežinotume, ar išsiplėtęs protas tilps mūsų galvoje, ar sprogs kaip koja užmintas pomidoras.

Todėl mokytojai ne veltui sako, mokykis, mokykis ir dar kartą mokykis. Na, tam, kad matematiškai… daugiau košės į galvą prikrautume.

Ir iš tikrųjų, paradoksas – kuo tuštesnis puodas, tuo garsiau skamba.

Ir šis, jau fizikinis reiškinys nuolat pridaro rūpesčių. Niekaip negali suprasti, kodėl košės sklidini puodai dažniausiai neskamba apskritai, o tie, kurie pustuščiai, – girdisi už kelių arba net tūkstančių kilometrų. Ir kuo tuštesnis puodas – tuo garsiau skamba.

Kodėl tokia keista būtybė kaip žmogus sugeba kvailas būdamas kalbėti daug, o protingas – tylėti? Atsakymas, ko gero, paprastas – kvailas yra kvailys, o protingas supranta, kad nėra prasmės burnos tuščiai aušinti. Bet kaip pasidaro apmaudu, kai protingi neaušina burnos, o kvailiai rėkia visa gerkle, net nebandydami bent akimirkai nustoti ir bent jau išklausyti, ką protingi sako.

O nestojanti mašina gali ir į medį atsitrenkti… O blogiausia – atsitrenkusi gali tą medį ir nulaužti…

Ir kiek daug būna tokių situacijų, kai kvailys iš paiko kalbėjimo sugriauna ne vieną gyvenimą – ir protingų, ir tokių pat „išmintingų“ kaip jis. Kiek daug būna tokių situacijų, kai kvailys dėl savo kalbų tampa autoritetu ir visi kvailiai jį palaiko! Tada pasidaro liūdna, nes kvailių globojamas kvailys primeta savo idėjas ir protingiems.

Deja, išmintis Žemėje jau tūkstančius metų tobulėjo ir tobulės dar tūkstančius. Kodėl? Nes visada atsiras puodas, skambantis garsiau už kitus puodus. Tačiau tuščio puodo skambėjimas nereiškia varpo skambėjimo ir iš tuščio puodo maisto neįdėsi.

Dažnai tenka susimąstyti, kodėl klausome, girdime, skaitome ir nesidomime? Gal todėl, kad atbukome, pamiršome savo kelią, pamiršome, kas esame?

Kodėl dažnai kreipiame dėmesį į nereikšmingus dalykus, o svarbius dalykus paverčiame pelenais? Kodėl dažnai svetimas mintis ar patirtis vertiname pagal savo – nelygiavertę – skalę?

Dažnas galvojame, jog tai, kad šiandien užsuko giminaitis su pyragu rankoje – blogas ženklas, nes niekas pyragų veltui nenešioja. Tačiau jei toks giminaitis užsuktų į sunkiai besiverčiančią šeimą, taptų tos dienos stebuklu. Dievo apvaizda.

Dažnai pervertiname savo galimybę nusipirkti, palyginus su galimybe gauti. Dažnai nuvertiname smulkmenas, kurios džiugina, ir iškeliame smulkmenas, kurios liūdina. Nesuprantame, kad mūsų asmenybės yra neįkainojamos, jų vertės negalima apskaičiuoti pinigais. Jų vertės negalima įvertinti televizoriais ar suvalgytais kotletais. Tai kodėl klausomės kvailių, kurie sako, kad viską lemia pinigai? Ar galite nusipirkti širdyje ramybę, meilę, laimę? Visa tai niekur nepardavinėjama ir nenuperkama. Tai gali tik ateiti

tada, kai pradedi vertinti tai, ką turi, o ne tai, ką galėtum įsigyti. Tada, kai pradedi vertinti kito pastangas gauti tai, ko neįmanoma įsigyti.