home Kultūra Romane atgulė rašytojo biografija

Romane atgulė rašytojo biografija

Penktadienio pavakarę į knygos namus, Prienų Justino Marcinkevičiaus biblioteką, gausiai susirinkę literatūros gerbėjai laukė dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos pristatymo. Stasio Lipskio parašyto biografinio romano apie Vincą Mykolaitį-Putiną „Išsivadavimas“ pristatyme buvo nesunku atpažinti ne vieną pažįstamą veidą. Čia susirinko ir gerbėjai, ir skaitytojai, ir rašytojai. Romano pristatyme dalyvavo rašytojai  Vytautas Bubnys, Elena Kurklietytė, savo balsu klausytojus užburiantis Juozas Šalkauskas, iš kurio lūpų į radijo erdvę pasklido ne vienas lietuvių literatūros kūrinys. Geriausiai savo knygą pristatyti gali pats rašytojas. Jam pasakojant apie savo kūrinį, gali išgirsti tai, kas slypi kūrinio puslapiuose, kodėl apie tai rašoma. Ir jis vienintelis tegali atsakyti į klausimą, kaip tai pavyko padaryti. Kaip pavyko surinkti medžiagą, kaip viską surišti į vieną nuoseklią istoriją. Kaip žodį paversti kūnu. Knygos pristatymas prasidėjo gausiais plojimais svečiams. Ne kasdien į biblioteką atvyksta tie, kurių knygos puikuojasi jos lentynose. Į renginį atvyko ir Prienų rajono savivaldybės administracijos atstovai. Šiandien buvo prisiminta ir viena iš aktyviausių bibliotekos skaitytojų. Mokytoja Anarsija Adamonienė šiemet buvo išrinkta „Kultūros šviesuliu“. Šį apdovanojimą ji pelnė už nuolatinę profesionalios literatūros sklaidą bei ilgametę aktyvią, kūrybingą, novatorišką švietėjišką  informacinę veiklą, puoselėjant ir populiarinant literatūrinį ir intelektualinį krašto palikimą. Apdovanojimą jai įteikė kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis bei mero patarėjas Raimundas Markūnas. Ją pagerbti galėjo ir skaitytojai, ir rašytojai, artimi draugai. Mokytojos namuose nuo šiol stovės specialiai šiai progai sukurtas apdovanojimas, kaip šviesulys primindamas tai, kiek nuveikta, kiek širdžių sujaudinta. A. Adamonienė už šį apdovanojimą padėkojo Maironio žodžiais. Eilėmis, kurios liejosi iš jos lūpų tiesiai į čia susirinkusiųjų širdis. Tai daugiau negu „ačiū“. A. Adamonienė buvo linkusi apdovanojimą perleisti savo pagalbininkėms – Vidai Paulauskienei bei bibliotekos direktorei Daivai Čepeliauskienei, kurių dėka visa tai, ką parašo mokytoja, atsiranda rajono spaudoje. Po bibliotekos direktorės pristatymo knygos autorius S. Lipskis pirmasis prabilo apie knygą, kurią jau galės paliesti kiekvienas. Rašytojas paatviravo, kiek buvo sugaišta laiko renkant informaciją. Kiek reikėjo apkeliauti, kiek pasiderėti, kiek archyvų patikrinti ir kiek jų perrašyti. Tačiau noras savo rankose turėti visą V. Mykolaičio-Putino gyvenimą, nugalėjo visus sunkumus, visus kliuvinius. Tylų ir ramų S. Lipskio balsą pertraukė J. Šalkausko skardus ir subtilus balsas. Akimirkai visi sustingo, klausydamiesi ištraukos apie vieną iš sudėtingų V. Mykolaičio-Putino gyvenimo etapų. Rašytojas buvo vienas iš nedaugelio lietuvių, kurie Vatikano  kalvose buvo minimi dažniau ir ne itin gražiais žodžiais. V. Bubniui šis vakaras buvo ypatingas. Romane aprašytas gyvenimas, kurio dalį matė ir jis. Jam ne tik tekę būti V. Mykolaičio-Putino namuose, bendrauti su jo sūnumi. Jam tekę būti ir bendruose literatūros vakaruose. Šį vakarą jis dėkojo kraštiečiams – prieniečiams. Džiaugėsi, kad paskutiniai dveji metai yra ypatingi. Meniškai paminėję Maironio 150 metų jubiliejų, dabar minime V. Mykolaičio-Putino 120 jubiliejų. V. Bubnys teigė esąs įsitikinęs, kad ir šis jubiliejus bus ne mažiau išraiškingai paminėtas. S. Lipskio knyga, pasak V. Bubnio, yra ta retenybė, kuomet romanas savo turiniu prikausto dėmesį. Nors S. Lipskis nebuvo tikras, ar ši knyga verta tapti romanu, ilgai svarstęs vis tiek paliko šį žanrą. V. Bubnio manymu, tai žanras, kuris geriausiai tiko šiai knygai. Daug visokių knygų yra parašyta. Ši kitokia. Daug knygų nagrinėja kūrybą, analizuoja eiles. Tačiau reta kuri – gyvenimą. V. Bubnys didžiuojasi S. Lipskiu dėl jo pastangų pakelti archyvus, surinkti medžiagą, žmonių pasakojimus, liudijimus, viską susisteminti ir padaryti prieinamus žmonėms. Net respublikiniame laikraštyje šis darbas buvo pavadintas „monumentu“. V. Bubnys, tiek daug žinojęs apie V. Mykolaitį-Putiną, perskaitęs „Išsivadavimą“ suprato vis dar daug nežinantis ir nesuprantantis. Rašant kilo naujų klausimų, privertusių viską pergalvoti. V. Bubnys savo mintis apie knygą baigė paskaitydamas ištrauką, kurioje V. Mykolaičio-Putino biografija baigiasi 1967 m. birželio mėnesį, kai jis miršta. Paskutiniai ištraukos žodžiai V. Bubnio lūpose skambėjo netvirtai ir trapiai. E. Kurklietytė nesileido į kūrinio analizę, nes, jos manymu, neverta nagrinėti knygos, kai pats autorius yra čia. Tai, jos manymu, didelio takto knyga. Ji verta kiekvieno skaitytojo dėmesio. Knyga parašyta taip išsamiai, taip iš esmės, kad būtų sunku kažką pridurti. Nebent naujų V. Mykolaičio-Putino gyvenimo detalių gali paaiškėti po 2027 m., kuomet bus paviešinti Irenos Kostkevičiūtės dienoraščiai. Šis vakaras buvo labai šiltas. Gal todėl, kad tarp svečių buvo tie, kuriuos tikrai traukia literatūra, gal todėl, kad buvo kalbama apie visiems gerai žinomą rašytoją.

Mantvydas Prekevičius

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close