home Pasaulyje Labirintai. Energetikos schemoje naudos turi tik vienas.

Labirintai. Energetikos schemoje naudos turi tik vienas.

 Vasarą gali užsiimti tuo, ko negalėjai daryti ištisus metus sėdėdamas visų matomoje darbo vietoje. Tai akimirka, kai gali nepastebėtas ištrūkti ne tik ten, kur galima pailsėti, bet ir ten, kur galima nuveikti kažką tokio, apie ką nesužinos net artimiausi kolegos.

 

Vasara – puiki proga teisinantis atostogomis atsisakyti bet kokios kalbos apie darbą ir... padaryti namų darbus. Pavyzdžiui, apsimesti, jog atostogauji ir nuvažiavus į nežinomą „poilsio“ vietą padėlioti pasaulinio „šaškių turnyro“ šaškes. Europoje įsibėgėjus karštajam sezonui, pamažu pritilo didieji konfliktai. Kai kuriuos jų uždengė Europą siaubiančių miškų gaisrų dūmai, kiti nutilo... dėl elementarių „atostogų“. Jei vasaros pradžioje pasaulis šokinėjo nuo įvairiausių globalinių žinučių, tai dabar, kad neužmigtume, „iššauna“ po vieną kitą žinutę. O visi su nekantrumu laukia, kas gi bus rudenį, kai visų valstybių administracijos pradės dirbti.

 

Išskyrus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) administraciją. Nes šioji – vis dar dirba. Ir pamažu naikina viską, ką buvęs JAV prezidentas Barakas Obama su savo administraciją nuveikė per ilgus metus. Vėlgi, į viską reikia pažiūrėti atidžiau. Ar tai tikrai naikinimas, ar viso labo sutarčių vykdymo sugriežtinimas?

 

Į valdžią atėjęs naujasis prezidentas Donaldas Trumpas aiškiai ir garsiai nubrėžė norimų pasiekti tikslų liniją – „Pirmiausia Amerika“. Ar jam tai sekasi? Žinoma! Ilgus metus daugelis šalių JAV laikę kaip sąjungininkę, per itin trumpą laiką suprato, kad JAV iš tikrųjų yra tik sąjungininkė, o ne „didysis brolis“, kuris viską padarys už jas. Žinoma, kaip visada, atėjus į aukštesnę klasę tenka suprasti, jog viskas intensyvėja, todėl teks daugiau dirbti. Ne išimtis ir visos pasaulio šalys, kurios ir bendradarbiavo su JAV, ir jos nekentė. Žinoma, būtų geras klausimas ir kartu, ko gero, labai paprastas – kurių daugiau: bendradarbiaujančių ar nekenčiančių?

 

Ir šioje vietoje į paviršių išlenda keistas paradoksas – nekenčiančių, suprantama, daugėja vos ne kasdien. Tačiau norinčių bendradarbiauti, dirbti kartu, palaikyti ryšį – nemažėja, netgi taip pat daugėja. Pastarieji ketveri metai pasaulį privertė išmokti puikią pamoką – išdavystė yra normali, viena iš žmonijos vystymosi dalių. Ne tiek normali, kiek elementari.

 

Rytų kaimynų išsišokimai postsovietinėse valstybėse, nesibaigiančios ginkluotos krizės pietryčiuose, protu nesuvokiami prekybos standartai, sunkiai paaiškinamos sankcijos bei atsakas į jas privertė pasaulį ieškoti ne stiprių draugų, bet stiprybės savyje.

 

Vasaros pradžioje įvykęs didžiojo septyneto – galingiausių pasaulio valstybių vadovų – susitikimas, kuriame už tuos pačius „nuopelnus“ Rytuose bei Vakaruose nebuvo Rusijos prezidento Vladimiro Putino, atskleidė dar vieną naujojo pasaulio kūrimo žingsnį. Nors beveik visų žiniasklaidos priemonių užfiksuotas momentas, kai kitų valstybių lyderiai stovi apsupę sėdintį D. Trumpą, buvo analizuojamas ir vertinamas kaip JAV prezidento prirėmimas prie sienos, visgi jo veido išraiška susitikime nedaug kuo skyrėsi nuo žodžių „man nusispjaut“. Tokią D. Trumpo poziciją patvirtino besiskirstant vadovams į namus susitikimo sekretoriato išplatintas pranešimas, kad visų valstybių vadovai priėjo prie kažkokios bendros nuomonės, o pats D. Trumpas po kelių akimirkų likusio didžiojo šešeto vadovus viešai išvadino, trumpai tariant, „reketininkais“.

 

Nors daug kas tokį įvykių posūkį įvardino kaip dar vieną JAV prezidento išsišokimą, o visą situaciją – kaip sąjungos tarp JAV ir Europos byrėjimą, visgi, D. Trumpas apie sąjungą nekalbėjo nei tiesiogiai, nei tarp eilučių.

 

Tai ką gi jis tokiu išsišokimu norėjo pasiekti?

 

Jis nieko daugiau ir nesiekė, tik tęsė savo pradėtą misiją „Pirmiausia Amerika“ (angl. „America First“). D. Trumpo elgesys susitikime nebuvo kažkokio karo pradžia ar sąjungos pabaiga. Tai buvo aiškiai išsakyta nuolat jo kartojama pozicija – „Dirbkit ir jūs patys“. Tiesa, prieš susitikimą su Rusijos prezidentu JAV prezidentas parodė labai aiškią poziciją Europos šalių adresu – „jis neatsakingas už jas“. Tai ir yra svarbiausias didžiojo septyneto susitikimo akcentas. D. Trumpas bei jo administracija jau kurį laiką pabrėžia pirmąsias keturių žodžių raides NATO (angl. North Atlantic Treaty Organization, liet. Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija), tačiau vengia minėti tokį žemyną kaip „Europa“.

 

Nereikia pamiršti, jog išgirdę kokią nors nemalonią žinią apie savo draugų pavojingą situaciją, daromus nusikaltimus, su jais nutraukiame itin draugiškus santykius ne todėl, kad jie mums nebepatinka, bet dėl to, kad jų problemos vieną dieną nepasiektų ir mūsų. Mes atsiribojame nuo jų, kad, jiems pakliuvus į bėdą, nereikėtų kapstytis svetimuose nemalonumuose. Viskas labai elementaru. Prieš susitikimą su V. Putinu JAV prezidentas aiškiai pabrėžė savo poziciją: „Aš vienišas vilkas ir, jei šis šešetas prisidirbs – aiškinkitės patys“.

 

Europos šalių vadovai turėjo pakankamai aiškiai suprasti, jog NATO mielai prisijungs, jeigu kiltų Trečiasis pasaulinis karas (reikia tikėtis, to niekada nebus), ir kovos Vakarų pusėje, tačiau JAV nebėra tarpininkas tarp moksleivio ir chuligano. Ekonomines problemas Europos šalys turi spręsti pačios. Tiesa, to ilgai laukti neprireikė, ir Prancūzijos prezidentas jau netrukus akis į akį su V. Putinu aptarinėjo ne tik reguliarios, bet ir karinės prekybos klausimus.

 

Tiesa, Europa vis dar neišmoksta svarbiausio – perkant iš Rusijos energetinius resursus, o vėliau jai už gautą pelną parduodant ginkluotę, į Europos katilą grįžta viso labo tik energetikai išleisti pinigai. Ir šioje schemoje naudos turi tik vienas, ir netgi dvigubai. Rusija, pardavusi dujas ir naftą bei už tas pačias pajamas įsigijusi ginkluotės, gauna du prizus – nemokamą (panaudojant visai žmonijai priklausančias iškasenas savo tikslams) ginkluotę bei energetinę Europos priklausomybę nuo Rusijos su elementaria sąlyga, kad Europa iš jos ir toliau pirks naftą ir dujas.

 

Ir šioje vietoje už tai, kad JAV administracija ir pats prezidentas įžvelgia šią pavojingą schemą, reikėtų padėkoti... taip, sunku patikėti, Lietuvos aukščiausioms galvoms.

 

Nereikia išmanyti labai didelių karybos mokslų, kad suprastum, jog visos trys Baltijos šalys yra „katile“. Iš rytų nusidriekusi plati Rusija, pietryčiau – jos šimtametė sąjungininkė Baltarusija, vakaruose – vienas iš Rusijos Federacijos sričių miestas-karinė bazė Kaliningradas. Turime tik nė šimto kilometrų nesiekiantį „Suvalkų“ koridorių, kurį Kaliningrade bei Baltarusijoje dislokuotos karinės pajėgos iš vakarų ir rytų uždarytų per kelias valandas. Na, turime ir Baltijos jūrą, bet vėlgi pietuose – Kaliningrade bei šiaurėje – Suomijos įlankoje esančioje Kronštato karinėje jūrų bazėje dislokuotas Rusijai priklausantis Baltijos laivynas, prieš kurį Baltijos šalių kariniai laivynai – tik „pripučiamos valtys“. Prasidėjus kariniams veiksmams, Baltijos „katilo“ dangtis užsivertų per pirmąsias 24 valandas.

 

Reikia džiaugtis, kad Lietuva, išgarsindama veidmainišką Ukrainos okupaciją, suaktyvino karinės pusiausvyros atkūrimą Europoje. Tai, kad JAV yra Europos sąjungininkė, parodė ne tik prorusiškai nusiteikusių asmenų bumbėjimas ant vykstančių karinių pratybų, bet ir JAV kovinių vienetų pagausėjimas Rytų Europoje. Kaip žinome, Rusija mėgsta šalis okupuoti vien už tai, kad „engiami“ jos tautiečiai, lygiai taip pat Rusijos aukščiausioji valdžia žino, kad dėl Baltijos šalyse sužeistų ar žuvusių JAV karių teks jai atsiskaityti su pačia JAV.

 

Lietuva pamažu eina energetinės nepriklausomybės keliu ir jau kurį laiką garsiai visam pasauliui skelbia apie Rusijos kompanijų tiesiamus „Nord Stream“ dujotiekius Baltijos jūros dugnu. Turbūt daug kas nustebo išgirdę, kai ir JAV prezidentas pradėjo kritikuoti Vakarų Europos šalis dėl tų pačių dujotiekių. Tačiau stebėtis nereikėtų. JAV ir Europos lyderių santykių būklė tampa akivaizdi pažvelgus į Vakarų Europos trumparegiškumą.

 

Europa, turėdama technologinį potencialą, užuot plėtojusi atsinaujinančius arba jos geografinei padėčiai tinkamus ir naudingus energetikos šaltinius, pasiryžta atsivesti dujų vamzdį iš Rusijos. Taip paprasčiau, greičiau ir pigiau. Visgi yra vienas „bet“. Grįžtame prie formulės „Prancūzija perka dujas, Rusija už gautus pinigus gauna ginkluotę (na, arba ją pasigamina)“. Ir į tą formulę įstatome vieną kintamąjį – JAV. Vakarų Europos šalys NATO blokui jau daugelį metų skiria per mažai lėšų – pagrindinis NATO bloko pajėgumų išlaikytojas yra JAV.

 

Taigi Vakarų Europa perka dujas iš Rusijos, Rusija iš to ginkluojasi, ginkluojasi ir JAV, tačiau Europa nesiginkluoja.

 

Gana paprastas klausimas – kodėl JAV turėtų ginti Europą, jeigu pati Europa apginkluoja Rusiją prieš JAV?

 

Pažvelgus iš siauros perspektyvos – turėtų ginti, nes JAV gina savo verslo interesus ir toje pačioje Europoje, ir Artimuosiuose Rytuose, ir visame pasaulyje. Žvelgiant iš plačios perspektyvos – nepaisant technologinio augimo, kariuomenės išlaikymas finansiškai žlugdo valstybę, todėl dėl Europos trumparegiškumo stiprėjanti Rusijos įtaka bei silpnėjanti JAV ekonomika ir įtaka ilgainiui sužlugdys JAV. Kas gins Europą tuomet, klausti nevertėtų, nes ji tokiu laiku jau bus Rusijos kurortinė zona.

 

Taigi nereikėtų stebėtis, kad naujoji JAV valdžia kiek įmanoma labiau stengsis išsaugoti savo potencialą, o savo „asmenines“ problemas Azijoje bei Europoje leis spręsti patiems.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close