Svajonių mokytojai – svajonių knyga
Prabangaus dizaino, tamsiai mėlynais kietais viršeliais, papuošta ovalinėje kamėjoje švytinčiu mokytojos portretu – tokia ta svajonių knyga, skirta Danutės Zieniūtės (1927-1974) atminimui, parengta jos buvusių Stakliškių vidurinės mokyklos mokinių, praėjus 39-eriems metams po jos žūties…
„Nedaug iš gyvenimo paėmiau“
Ak, nebuvo mokytoja užmiršta ir anksčiau: 1994 m. muziejaus įkūrėjos A. Aleknavičienės rūpesčiu buvo išleista knygelė „Gimtinės upeliai“, kur ir trumpa biografija. Dukterėčių Zitos ir Reginos rūpesčiu išleista eilėraščių knygelė „Mėlyna paukštė“ (2011 m.).
Bet ši – trečioji visas pranoksta puošnumu, išsamumu. Tai dvidešimties poetę pažinojusių atsiminimai ir kruopščiausiai surinkti 148 eilėraščiai.
Knygą surinko, dailiausiai parengė dvi D. Zieniūtės mokinės: Anelė Zurlienė (medikė ir publicistė) ir Onutė Andrulevičienė (Stakliškių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, išugdžiusi ne vieną respublikoje žinomą literatą).
Knygos iliustracijas parengė D. Zieniūtės mokinys dailininkas Simonas Kacilauskas, leidybai vadovavo buvęs mokinys Albinas Lisauskas – istorikas, UAB „Petro ofsetas“ komercijos ir leidybos direktorius. Rajoniniuose laikraščiuose ir „Tarybiniame mokytojuje“ D. Zieniūtės išspausdintų eilėraščių (per 55 publikacijas) bibliografiją paskelbė buvusi jos mokinė, žinoma bibliografė Irena Bartašienė.
Atsiminimus apie mokytoją pateikė Vanda Aramavičiūtė, VVU Edukologijos katedros profesorė, Jonas Staliulionis, lituanistas, išleidęs dvi poezijos knygas. Tai jis pavadino Danutę Zieniūtę „svajonių mokytoja“.
Visi buvę mokytojos mokiniai pasakoja, kokia mokytoja buvo puiki savo dalyko žinovė, kaip įdomiai vedė pamokas, su meile „vedžiojo“ juos po gimtosios literatūros pasaulius, skiepijo meilę kalbai, kiekvienam kuriančiam rašytojui.
Be galo įdomi buvusi užklasinė veikla: mokytoja vadovavo literatų ir dramos rateliui, statė spektaklius, organizavo susitikimus su rašytojais, įvairius jubiliejinius minėjimus.
Visą širdį ir protą atidavusi mokinių ugdymui, sau tepasiliko kuklias kūrybos valandas. Svajojo išleisti savo eilėraščių knygelę. Rašytojai gynė jos pastangas, bet E. Mieželaitis pasakęs: „Neužtenka talento ir darbo, dar reikia turėti ir stiprias alkūnes, norint išleisti knygą“.
Štai tų „stiprių alkūnių“ ir pritrūko mokytojai. Knygelė nebuvo išleista, nors jau parengta gulėjo ant leidėjų stalo.
Bet gyvenimas teisingas. Šiandien skaitome poetės eiles, surinktas ir išleistas jos buvusių mokinių meilės ir pagarbos dėka. Kas gali būti gražiau ir kilniau!
Meilė, atiduota kitiems, grįžta tarsi dar galingiau suliepsnojusi. Ši knyga – tai fenomenas, tai paminklas žmonių tobulai bendrystei, kuri nugali mirtį.
Mokytojos eilėse spinduliuoja jos gyva siela: sakrali pagarba gimtajam kraštui, jo žmonėms, kūrėjams:
Gimtine mano, visą išklajojau,
Senas poetų tėviškes radau,
Prie jų lyg prie relikvijų sustojau,
Lyg suvenyrą širdį dalinau. (p. 137)
Gyvi jos meilėje išliko motinos ir tėvo paveikslai: „Reikli ir rūpestinga, glostanti ir baranti…/ Balta mamos skarelė, kasdieninė prijuostė.<…> Kad nesukrovei kraičių… ir dūsavai ne kartą./ Nereikia man tų staltiesių ir drobių ritinių!/ Pasiėmiau, kas buvo man likimo skirta – / Nei aukso obuolių, nei vyno šulinių… (p. 135)
Ir ypač gyvas, su begaline užuojauta nutapytas dėdės nebylio paveikslas. Jaudinančiai papasakota talentingo kaimo žmogaus tragedija: „Jis mėgo sukt virves, skaptuoti šaukštus, / Iš šiaudų pinti margas kraiteles./ Iš gymio lieknas, juodaakis, aukštas – / Gražus vaikinas – kaimo nebylys…/ Kaip vikriai suko pradalges po pievas! / Per rugiapjūtę – pirmas baras jo. / <…> Sekmadieniais bažnyčią lankė, šokius. / Toks linksmas buvo per vakaruškas. / Mylėjo jis merginą, žmonės juokės…/ Kas gi už nebylio, nors ir gražaus, tekės?/ <…> Ant balto žirgo raitelis patrakęs / Jo buvo mėgstamiausias piešinys./ Gal jis pats sparnais svajonių lėkė / Į nepasiektas ilgesio šalis.“ (p. 248)
Gal dėdės nebylio „patrakusi kelionė“ užbūrė ir jaunos mokytojos širdį, vedė į neregėtas svajonių, nebūtos laimės šalis, į kūrybos aukštumas. Neužteko jai nei mokinių meilės, nei mokytojų pagarbos, pripažinimo. Kažkas ją šaukė, kvietė, viliojo… Tie balsai, tas šauksmas iš Anapus išvedė ją iš mūsų.
Su kartėliu šiandien klausiame: kam paniekinai savo kuklią laimę mylėti žemę ir žmogų, laimę kurti ir užjausti kiekvieną nuskriaustąjį likimo?
Negalima per daug norėti kažkokio ypatingo likimo, išskirtinės laimės. Dideli troškimai dažniausiai apmokami brangiausia – gyvybės kaina.
Ak, atsargiai vaikščiokime žeme! Būkime patenkinti tuo, ką likimas mums pasiūlė! Laimingas, kas pasitenkina mažu, kas niekam neskolingas („Felix, qui nihil debet“).
Bet Tavo likimas išdidus. Puiki, prabangi Tavo eilėraščių knyga, apie kurią svajojai, švyti visu gražumu!
Džiaukis, Mieloji, Amžinybėje!
Anarsija Adamonienė
