home Kultūra Jono Kazlausko premija – profesoriui Pėteriui Vanagui

Jono Kazlausko premija – profesoriui Pėteriui Vanagui

Jau daugelį metų rugpjūčio 1-oji – neeilinė diena Matiešionių krašto žmonėms. Šią dieną sodyboje, kur gimė kalbininkas, baltistikos mokslo puoselėtojas profesorius Jonas Kazlauskas, susirenka daug žmonių. Tragiškai žuvusio profesoriaus atminimą pagerbia ne tik artimieji, giminės, vietiniai kaimelio žmonės, bet Vilniaus universiteto kur jis ilgus metus dirbo, mokslininkai bei valdžios atstovai. Birštono savivaldybės iniciatyva labiausiai nusipelniusiems mokslo darbuotojams, tyrinėjantiems lietuvių kalbą, buvo įsteigta profesoriaus J. Kazlausko premija, kuri įteikiama kas penkerius metus.

 

Šiemet ši nuostata buvo pažeista – Birštono savivaldybė nutarė J. Kazlausko premiją įteikti lietuvių kalbą tyrinėjančiam mokslininkui Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros siūlymu kalbininko Jono Kazlausko premijos laureatu tapo Latvijos ir Stokholmo universitetų prof. habil. dr. Pėteris Vanagas (lat. PēterisVanags).

 

Profesoriaus atminimą pagerbė daug žmonių

Šiltą ir gražų rugpjūčio 1-osios vakarą daug žmonių susirinko pagerbti Baltistikos ąžuolu vadinamo profesoriaus, kalbininko bei pasidžiaugti, kad jo puoselėjamas baltistikos mokslas yra žinomas daugelyje pasaulio šalių.

Prieš prasidedant šventei, skambant Lietuvos himnui, LR Seimo narys Andrius Palionis, Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė ir sodybos šeimininkas, profesoriaus sūnėnas Virginijus Kazlauskas pakėlė vėliavas.

Susirinkusiuosius lietuvių liaudies daina „Beauštanti aušrelė“ pasveikino Birštono meno mokyklos mokinė Elzė Bisikirskaitė.

Renginio vedėjas Petras Venclovas savo pasakojimu nuvedė į praeitį, primindamas, kad lietuviškos dainos ir giesmės liudija, jog mūsų tauta čia gyvena šimtmečius.

 

Premija įprasminama mūsų kalba

Apie Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros veiklą ir profesoriaus J. Kazlausko reikšmingus darbus kalbėjo Baltistikos katedros vedėja Daiva Sinkevičiūtė. Ji priminė, kad ši premija šiemet skiriama jau septintam mokslininkui, atlikusiam reikšmingus ir svarbius darbus. Pirmąja prof. J. Kazlausko vardo premija buvo įvertinta prof. A. Roseno veikla, paskui ją gavo kalbininkas A. Girdenis, prof. A. Kaukienė, prof. B. Stundžia, prof. B. Jasiūnaitė, o prieš trejus metus – prof. V. Rinkevičius. Keleto jų jau nebėra mūsų tarpe...

 „Ši premija skiriama kas kelerius metus ir yra labai svarbi ne tik tam žmogui, kuriam skiriama. Ji svarbi mūsų kalbai, ja įprasminame kalbotyrą, baltistiką, parodome, kad tai prasminga, reikalinga“, – pabrėžė D. Sinkevičiūtė.

Prof. J. Kazlausko nuopelnus lietuvių kalbai ir baltistikos mokslui trumpai priminė ir prof. V. Rinkevičius, kuris sakė, kad profesorius buvo ne tik originalumu, bet ir inovatyvumu pasižymintis žmogus.


Šiemet premijos laureatas – Pėteris Vanagas

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros siūlymu kalbininko Jono Kazlausko 1000 eurų vertės premijos laureatu tapo Latvijos ir Stokholmo universitetų prof. habil. dr. Pėteris Vanagas (lat. Pēteris Vanags). Apie J. Kazlausko premijos laureatą P. Vanagą, jo, kaip mokslininko ir tyrinėtojo, veiklos ir gyvenimo nueitą kelią pasakojo prof. B. Stundžia.

Prof. habil. dr. P. Vanagas yra studijavęs Latvijos ir Vilniaus universitetuose, kur įgijo baltistinį filologinį išsilavinimą, moka visas tris baltų kalbas, puikiausiai kalba lietuvių kalba ir skleidžia ją užsienyje. Profesorius yra nusipelnęs pagarbos už atliktus baltų filologijos, tekstologijos ir kalbotyros istorijos tyrimus. Vilniaus universitete 1998 metais jis apsigynė daktaro disertaciją ir habilitacinį darbą. Pasak B. Stundžios, P. Vanagas beveik lietuvis, nes ne tik puikiai kalba lietuviškai, bet gana ilgai studijavo ir dirbo Vilniaus universitete.

J. Kazlausko premiją Pėteriui Vanagui įteikė Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė ir Administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas. Merė pasidžiaugė, kad pirma numatyto laiko atsirado mokslininkas, vertas J. Kazlausko premijos, tad Taryba ir nusprendė Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga įteikti šią premiją šiemet. Be to, N. Dirginčienė pažymėjo, kad visada labai malonu apdovanoti to vertus žmones, tad nebūtina laukti ir tų penkerių metų laikotarpio. Padėkojęs už jam parodytą pagarbą ir dėmesį bei premiją, P. Vanagas plačiau papasakojo apie darbą Rygos ir Stokholmo universitetuose, apie tai, ką tyrinėja Švedijos lituanistai. Be to, jis prisipažino ir turįs lietuviškų šaknų, mat Vilniuje besimokydami susipažino ir susituokė jo seneliai. „Stokholmo universitete lituanistiką studijuoja ir tyrinėja žmonės iš įvairių pasaulio šalių. Yra daug lietuvių kilmės studentų – jie yra išeivių iš Lietuvos vaikai. Kai kurie lietuviškai kalbėti moka, tačiau rašyti – ne. Mes Švedijoje populiariname lietuvių kalbą, bendraujame su lietuviškomis bendruomenėmis, svarstome, kaip išsaugoti lietuviškumą“, – kalbėjo P. Vanagas, pažadėdamas Birštono savivaldybei ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedrai dar daugiau padaryti darbų baltistikos naudai.

 

Gražūs jaunystės laikų prisiminimai

Po J. Kazlausko premijos laureato kalbos gražia, lietuviška daina „Tu mano motinėle“ susirinkusiuosius pradžiugino Birštono meno mokyklos mokinės sesutės Austėja ir Adrija Suchockaitės.

Ankstesniais metais apie J. Kazlauską daug pasakodavo jo amžininkai, prisiminimais dalindavosi kaimynai bei klasės draugai. Dabar jų jau beveik nebeliko... Tad aktorius P. Venslovas skaitė jų prisiminimus, išguldytus knygoje „Baltistikos ąžuolas“.

Beje, į šį renginį Matiešionyse atvyko J. Kazlausko kurso draugė Gražina Medeikienė net iš tolimos Klaipėdos.

Dalindamasi jaunystės laikų prisiminimais, ji pasakojo, kad Jonas labai gražiai dainavo ir labai gerai mokėsi, gaudavo vienus penketukus. Be to, visada mielai padėdavo tiems, kuriems prireikdavo pagalbos. Jų kursas buvo labai vieningas, kartu ruošdavosi egzaminams Trakų saloje, mokėsi, o vakarais dainuodavo. „Buvome labai vieningi, vienas kito neišduodavome, neskųsdavome. O tais laikais buvo visokių žmonių. Iš kitų kursų buvo ir suimtų, ir išvežtų. Mūsų kurse to nebuvo, nors vėliau vienas draugas prisipažino, kad buvo užverbuotas sekti, bet to nepadarė“, – pasakojo G. Medeikienė, primindama, kad į Jono disertacijos gynimą susirinko visi bendrakursiai.

 

Matiešionyse įamžintas lietuvių tautos kelias

Šiais metais J. Kazlausko minėjimą rengė ir organizavo Birštono krašto muziejus, o susirinkusiesiems dainavo Birštono neįgaliųjų ansamblis, vadovaujamas A. Jazbučio. Kaip visada, nuskambėjo J. Kazlausko mėgstama daina „Upės plauks į melsvą tolį“...

LR Seimo narys Andrius Palionis pasidžiaugė jaudinančia akimirka Lietuvos valstybės 100-mečio akivaizdoje, paminėjo, kad beveik prieš 50 metų žuvusio prof. J. Kazlausko atminimas gražiai pagerbtas, kad Matiešionys tapo lietuvių tautos namais, kad čia įamžintas lietuvių tautos kelias. Seimo narys premijos laureatui įteikė atminimo dovanas.

Renginio metu ir Seimo narys, ir savivaldybės merė dėkojo sodybos šeimininkams, J. Kazlausko sūnėnui Virginijui Kazlauskui ir jo žmonai Birutei už gražiai tvarkomą sodybą ir visą aplinką, už tai, kad priima svečius ir pasakoja apie savo giminaičio atliktus darbus.

Prof. J. Kazlausko pagerbimo renginyje dalyvavo ir jo dukra Eglė, kuri paragino visus padaryti kažką naujo ir gero dėl Lietuvos, o šventę švęsti linksmai.

Šiame renginyje dalyvavo daug Matiešionių bendruomenės žmonių, taip pat jos pirmininkas Laurynas Laukevičius, kuris pasidžiaugė, kad tiek anksčiau, tiek dabar šiame krašte yra talentingų ir kūrybingų žmonių. Savo kūrybos eiles apie Tėvynę skaitė Matiešionių krašto gyventoja ir bendruomenės narė Emilija Malceva. Vėliau koncertavo Vilniaus miškų urėdijos folkloro ansamblis „Nalšia“, o po iškilmingo minėjimo susirinkusieji buvo kviečiami prie sudėtinių vaišių stalo. O čia kaip visada laukė labai skanus kaimiškas bulvių plokštainis, šiame krašte dar vadinamas „kugeliu“.
Žmonės neskubėjo skirstytis iš šios sodybos, nes čia dar gyva svetingumo ir nuoširdumo dvasia, nuoširdūs ir vaišingi šeimininkai mielai kviečia dar pabūti, pasikalbėti, padainuoti. Juk ne kasdien, ypač šiais laikais, būna, kad jautiesi savas, laukiamas ir reikalingas.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close