Žmogaus ir kalbos keliu
Kai rugpjūtis pakviečia vasarą atsisveikinimo kelionėn su gamta, pirmoji šio mėnesio diena Matiešionyse pakvimpa gimtinės trauka. Nežinau, ką jaučia žmonės, nuolat atsilankantys rugpjūčio pirmąją Matiešionyse nuo 1984 m., kai buvo pastatytas paminklas tragiškomis aplinkybėmis iš gyvenimo išėjusiam prof. Jonui Kazlauskui,tačiau bendrąjį atskaitos tašką, manau, galima surasti. Kai miško keliukas atveda į šią sodybą ir po kojomis pajunti tėviškės žemę, prisilieti prie kiemo, iš kurio gimtosios kalbos keliu išėjo Jonas Kazlauskas, supranti, kad ši vieta – atskaitos taškas, nuo kurio ir prasideda gimtinė.
Čia viskas, nuo ko prasideda ir namai: duona kvepiantis javų laukas, akimis neaprėpiama, su horizontu susiliejanti miškų didybė, prieblandos šešėlio gaiva alsuojantis upės slėnis ir iš visų pusių gimtinės grožį saugantys didieji Nemuno vingiai. Ir, žinoma, tėviškės dangus. Pirmiausia į jį profesoriaus Jono Kazlausko gimimo dieną, rugpjūčio 1-ąją, ir nukreipi savo žvilgsnį. Ar Matiešionių kalnelio himnu tapusios lietuvių liaudies dainos „Upės plauks…“ žodžiai patvirtins tradiciją ir virš sodybos kiemo suplasnos gervių pulkelis? Daugelį metų paukščiai atsiliepdavo į dainos žodžius ir susirinkusiesiems sodybos kieme išdidžiai pamojuodavo sparnais. Šiemet gervių nesulaukėme… Gamta turi savo dėsnius ir savo taisykles.
Atvykęs į Matiešionis, žvilgsniu palydi kiekvieną žmogų, pasidžiaugi, kai atvykusiųjų būryje pamatai tuos, kurie yra šios dienos pamatas, tradicija ir istorija. Labai gaila, tačiau šis būrelis su laiku mažėja. Amžinybėn iškeliauja profesoriaus Jono Kazlausko artimieji (2016 m. mirė brolis Vytautas). Tirpsta ir buvusiųjų „žiburiečių“ gretos, Amžino poilsio išeina kaimynai ir bendraklasiai, studijų draugai. Akyse nušvinta, kai rugpjūčio pavakary gimtosios sodybos kieme išvysti pačius artimiausius žmones. Šiemet, minint profesoriaus 88-ąsias gimimo metines ir jo vardo premijos įteikimą Latvijos ir Stokholmo universitetų prof. habil. dr. Pėteriui Vanagui, į tėčio atminimo šventę atvyko Jono Kazlausko dukra Eglė su vyru, brolis Algimantas su gausia šeimos palyda, brolio Kajetono žmona Domicelė su dukra. Ir, žinoma, kasdien ir visuomet čia esantys Matiešionių sodybos ir garbingo giminaičio atminimo tradicijos saugotojai, sodybos šeimininkai – profesoriaus sūnėnas Virginijus su žmona Birute.
Gimtinės kiemelyje VU Baltistikos katedros auklėtinių, profesorių, darbuotojų, Jono Kazlausko premijos laureatų žodžių, lietuvių liaudies dainų melodijų klausėsi, šventės ir gamtos grožio akimirkomis godžiai mėgavosi ir ištikimos rugpjūčio 1-osios švenčių dalyvės, aktyvios pagalbininkės ir organizatorės Dainora Šaltienė, Anarsija Adamonienė, Marija Vitkauskaitė, Anelė Razmislavičienė, Genovaitė Mačiūtė. Gimtinės ir gimtosios kalbos slenkstį ištikimai mina ir „žiburietis“ Jonas Vyšniauskas, ir Birštono krašto istorijos puoselėtojas Juozas Aleksandravičius, Matiešionių kaimo žmonės. Kiekvienas savaip ir savitai išgyvename prisiminimų akimirkas su Jonu Kazlausku. Atmintin įstrigo rugpjūčio 1-oji, kai Matiešionyse paskutinį kartą lankėsi buvęs profesoriaus studijų ir gyvenimo draugas, kraštietis poetas Justinas Marcinkevičius. Tadien, kaip ir šiais metais, rugpjūčio pradžios pavakarė alsino karščiu. Poetas tyliai, su jam vienam būdingu santūrumu įsitaisė atokiau nuo visos į prof. Jono Kazlausko gimtadienio šventę susirinkusios auditorijos, ant suolelio po sena, nulinkusiomis nuo vaisių šakomis, obelimi. Kai žodis buvo suteiktas Just. Marcinkevičiui, Poetas, nesikeldamas nuo suolelio, atsiprašė susirinkusiųjų ir atsiklausė, ar galėtų kalbėti sėdėdamas. Visi, aišku, tam pritarėme. Daugumai žmonių Poetas sėdėjo už nugaros, todėl visi grįžtelėjo atgal ir sustingo tyloje. Just. Marcinkevičius deklamavo savo „tėviškę – laukų drugelį margą“. Klausėme, jautėme ir matėme tai, ką deklamavo Poetas. Vyko pati gražiausia ir sakraliausia gimtosios kalbos pamoka. Čia pat, prieš akis, Poeto ištartame žodyje, tarsi vaizdas ekrane, lengvo vėjelio palytėta pievoje suplazdeno mamos skara, nuvirto kiemo vartų stulpas, dilgėlėse pasislėpė nukritęs obuolys, į dangų pakilo salsvas gimtosios trobos kamino dūmas, po durų slenksčiu sudejavo pamestas gimtosios kalbos žodis… Tą karštą rugpjūčio pavakarę Poeto žodis jo klausantiems buvo tarsi gaivus šaltinio vandens gurkšnis. Buvo skanu, lengva, šviesu ir gaivu mėgautis gimtosios kalbos švente, žmogumi ir atmintimi.
Matiešionių sodybos memorialiniame komplekse – du paminklai Jono Kazlausko atminimui. Pirmasis – iš akmens, antrasis – iš medžio. Akmenyje iškalti žodžiai: „Lietuvių kalba – buvo jo prakaitas ir duona“. Medyje – „Tauta gyvena kalboje“. Didelio žmonių darbo dėka Jono Kazlausko tėviškė, jo atminimas sugrįžo į Matiešionis. Šiųmetės šventės metu Matiešionyse ilgai teko kalbėtis su Algimantu, vieninteliu gyvu belikusiu iš penkių brolių Kazlauskų. Labai jaunatviškai atrodantis Algimantas pokalbio metu nepaliovė šypsotis ir džiaugtis, anot jo, svarbiausiu ir didžiausiu jam teikiamu gyvenimo malonumu – darbo dėka aktyviai ir sveikai gyventi. Dirbti Algimantą skatina ir bitės, kuriomis jis daugelį metų rūpinasi. Kazlauskų giminės darbštumo genas užkoduotas gimtosios tėviškės kieme. Šios genties žmonių rankoms ir protams buvo ir tebėra priimtini visi darbai ir pareiga juos atlikti. Tos pačios rankos statė namus, sodino medžius, augino duoną. Gal todėl Matiešionių kalnelyje ir gyvena profesoriaus pasėtas gimtosios kalbos laukas, virtęs traukos centru rugpjūčio 1-ąją į čia atvykti ne vien Matiešionių krašto žmonėms. Negali šios dienos pavadinti mokslo metų pradžia, tačiau gimtosios kalbos mokykla – tikrai verta. Ir būtų visiškai nekeista, nes ilgus metus visai netoli Jono Kazlausko tėviškės, Dzingeliškių kaime, veikė šio krašto pradžios mokykla (įkurta 1920 m.). Rugpjūčio renginių Matiešionyse metraštininkė, medinių koplytstulpių skulptūrų ansamblio iniciatorė Teresė Murauskaitė labai kruopščiai ir atsakingai užfiksavo visas Jono Kazlausko atminimo įamžinimo akimirkas ir renginius, skirtus jo gimtadieniui pažymėti. Susikaupė jau ne vienas istorinės medžiagos albumas. Kalbos kelias su Jono Kazlausko tragišku išėjimu iš gyvenimo nepasibaigė. Profesoriaus gimtinės dangus laimina Matiešionyse gimstančius kūrybinius projektus, patriotinės dainos vakarus, literatūrinius skaitinius, Jono Kazlausko vardo premijos laureatų pagerbimus. Tradicijos gimsta kraštiečių susitikimuose, kuomet profesoriaus gimtadienio išvakarėse vykstame į Saulės ir Antakalnio kapines aplankyti buvusių bendražygių Just. Marcinkevičiaus ir J. Kazlausko amžinojo poilsio vietų. Kelionės metu įspūdingas ir nuotaikingas lietuvių kalbos ir istorijos pamokas veda mokytojai senjorai Anarsija, Stefa, Marija, Juozas.
Ypatingoji rugpjūčio vakarų Matiešionyse aura – tyla. Jos akivaizdoje kiekvienas žmogus čia turi unikalią galimybę pajusti gimtinės trauką. Pirmą kartą apsilankančiam Jono Kazlausko tėviškėje dažnai iškyla klausimas – kas taip atkakliai traukia šitokią gausą žmonių į atokų, miškais apsuptą kaimą? Bet šis klausimas – tik iki apsilankymo, nes po vakaro, praleisto profesoriaus gimtinėje, jo tiesiog nebelieka. Tyloje kiekvienas žmogus išgyvena savo buvimą drauge su gimtine, kalba, žmogumi, su savo emocijomis. Ištikimi Matiešionių kalnelio lankytojai, kūrybos ir gimtojo žodžio meistrai (Just. Marcinkevičius, S. Juršienė, A. Adamonienė) paliko savo pėdsaką rugpjūčio 1-osios vakarų istorijoje – sukūrė eiles J. Kazlausko atminimui. Dažnam nelengva išsakyti mintis prieš auditoriją, susirinkusią į kalbos šventę Matiešionyse. Koją pakiša jaudulys, emocija, suvirpa balsas, ištrykšta ašara. Bet tai ir yra atsakymas į klausimą dėl Matiešionių kaimo traukos. Ir nenuostabu, kad kiekviena išgyventa akimirka palieka pėdsaką žmoguje, nepavargstantį norą sugrįžti į Matiešionis gimtosios kalbos, Jono Kazlausko atminimo įamžinimo, tradicijų, prisiminimų ir tautos istorijos keliu.
Tokia šalis yra…
Didžiuliam Žemės gaublyje
tokia maža šalis yra.
Ten vingiais Nemuno apjuostas
dainų ir lino kraštas.
Ten daug kalvų ir piliakalnių.
Ant jų visų stiprybės medžiai auga
ir šitą žemę mylintis žmogus.
Vienam kieme, Saulės rate
išdidūs kiemo kryžiai
Iš kiemo šito – didelio, erdvaus –
žmogaus ir paukščio skrydis aukštas.
Darbai ir žodžiai, tarsi peiliu į medį,
istorijos žemėlapyje įrėžti.
Šalis maža, bet jos kalba didi, turtinga žemė.
Ji čia yra. Šitam kieme.
Dainų pynėj, senoj kertėj, lieptelyje mediniam.
Ji čia. Iš pamiškės ir nuo ražienų.
Iš jaunuolyno tūkstantmečio ąžuolų,
kur gilių puotą švenčia kėkštai.
Kur dažnas svečias lapė ir jos vaikija.
Ir katinas (nors mėgsta vaikščiot vienas)
namo sugrįžta šeimininko pėdomis.
Ji čia. Kur žemės auksas – bulvėm nukloti laukai.
Ji čia. Kur rankos ir širdis priklauso žemei.
Ji čia yra – gimtinė Lietuva.
Ir ji tikrai prasideda nuo čia.
Valė Petkevičienė
