home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Skubėti gyventi reikia ne tam, kad spėtum pasilinksminti ir viską išnaudoti, bet tam, kad spėtum išgyventi kiekvieną gyvenimo dovanojamą akimirką, nes tamsa ateina nelaukta.

Redaktoriaus savaitė. Skubėti gyventi reikia ne tam, kad spėtum pasilinksminti ir viską išnaudoti, bet tam, kad spėtum išgyventi kiekvieną gyvenimo dovanojamą akimirką, nes tamsa ateina nelaukta.

Nenumaldomai bėgantis laikas labai panašus į baltų pūkų kamuolius, vasarą skriejančius per beribes žydrojo dangaus platybes. Atsigulę ant vešlia žole pasipuošusios žemės matome, kad jie slenka labai lėtai, tačiau nesunkiai suprantame, jog lėtai slenka tik tuomet, kai patys sulėtiname savo gyvenimo tempą.

 

Antai, gulėkime visą dieną ant šiltos pievos ir stebėkime, kaip palengva dangumi plaukia balti kamuoliai, kartais pavirsdami kažką primenančiomis figūromis, o kartais stipresnio vėjo gūsio išblaškomi į baltą, permatomą maršką. Jau po kelių valandų pasidarys nuobodu žiūrėti, kai jie taip lėtai slenka! Tačiau atidžiau įsigilinę suprasime, kad mūsų stebėti debesys vos per vieną dieną dangumi nukeliavo sunkiai įsivaizduojamus tolius ir nuskriejo tolyn. Vos per vieną dieną! Negana to, jie nebegrįš. Nei rytoj, nei poryt. Niekada.

 

Lygiai taip pat ir mes imkimės savo veiklos ir tik retsykiais užmeskime akį į dangumi plaukiančius „pūkus“. Vos spėsim sužiūrėti vieną paskui kitą skriejančius debesis...

 

Mes galime reguliuoti savo gyvenimo tempą, jį padidindami papildomais darbais arba sumažindami dažnesniu poilsiu, o debesys... Debesys juda be sustojimo nuolatiniu, vienodu tempu. Kaip ir laikas... Laikas nenumaldomai, nesustabdomai ir nesulėtinamai bėga.

 

Štai ką tik džiaugėmės ilgiausia diena metuose – Joninėmis. O dabar jau net dviejų mėnesių neliko iki rudens lygiadienio, po kurio dienos trumpės ir tamsės tokiu greičiu, kaip stipraus vėjo nešami debesys. Ką tik džiaugėmės prasidedančia vasara, o jau pradedame skaičiuoti paskutines jos dienas...

 

Kaip smagiai ir naudingai bepraleistume laiką, jo mums visuomet trūks. Visuomet norėsime gyventi dar. Dar ir dar... Netgi temstant dienoms norėsime džiaugtis kiekviena šviesia akimirka. Ja ir reikėtų džiaugtis.

 

Gyvenimas nėra toks ilgas, lengvas ir šviesus, kad galėtume jį tiesiog paleisti skrieti su debesimis pavėjui. Deja, tenka ir sklęsti, ir laviruoti, ir kilti, ir kristi. Tačiau kiekviena gyvenimo akimirka yra mums labai svarbi ir brangi. Gyvenimas susideda iš visų įmanomų spalvų. Ir jos visos kur kas gražesnės už tamsą.

 

Dailininkas visuomet piešia, jeigu tik turi dažų. Todėl ir kiekvienas žmogus turėtų gyventi, kol dar mato gyvenimo spalvas, kol dar yra gyvas. Tamsa gali užklupti bet kada, nejučiomis. Nekviečiant ir nesitikint. Ir, deja, žmogaus gyvenimas tamsoje pasidaro tamsus ir išbaigtas – panašus į juodais dažais dailininko išmargintą drobulę. Pakabintą ant sienos amžiams, kad praeinantys galėtų pamatyti ir prisiminti. Tačiau ne tam, kad prabiltų. Nors piešiniai mums primena kažkada vykusius veiksmus, kažkada stovėjusius pastatus, gyvenusius žmones, tačiau jie niekada neprabyla.

 

Skubėti gyventi reikia ne tam, kad spėtum pasilinksminti ir viską išnaudoti, bet tam, kad spėtum išgyventi kiekvieną gyvenimo dovanojamą akimirką, nes tamsa ateina nelaukta.

 

Kaip dažnai tenka matyti, kaip žmonės, apsunkindami savo gyvenimą, kaupia turtus. Ne, ne dvasinius, o materialius. Ir kaip dažnai tenka matyti, kai jiems išėjus viskas, ką jie laikė turtu, artimųjų rankomis keliauja... į šiukšliadėžę.

 

Reikia pripažinti, kad mes visi viską vertiname skirtingai. Jeigu vienam žmogui labai mielas ir gražus yra jo kambaryje stovintis staliukas, tai dar nereiškia, jog kitas žmogus nelaiko jo rakandu, besimaišančiu po kojomis. Deja, didžiausias daugelio paliekamas turtas yra pinigai. O dėl pinigų ir broliai susipeša.

 

Iš tikrųjų, ironiška. Žmogus vargingai gyvena, deda monetą prie monetos visą gyvenimą tam, kad po jo mirties sūnūs ar dukros susipyktų iki pat savo gyvenimo pabaigos. Vargstame, norėdami kažkam padėti, bet tas mūsų noras atsisuka ir prieš mus, ir prieš kitus.

 

O galėtume gyventi. Galėtume džiaugtis. Galėtume piešti. Galėtume dainuoti, šaukti, groti, plaukti, statyti, skaityti, rašyti ir dar skaniai valgyti. Tačiau „uždarome“ save į banko seifą ir nei patys valgome, nei kitam duodame.

 

Argi sunku suprasti, kad, vien būdami tarp žmonių ir atiduodami jiems dalelę savo egzistencijos, praturtiname ir juos. Ne turtais, o savo buvimu šalia!

 

Ir kaimynystė, ir bendruomeniškumas, ir meilė nesimėto indaujoje paslėptame puode. Ji ten – už durų, lauke, po baltų pūkų debesimis, plaukiančiais plačia dangaus žydryne. Ten, kur yra ne tik pieva, bet ir žmonės.

 

Kaip dažnai uždarome save į karjeros, namų tvarkymo, buities, prasto oro, laiko neturėjimo, nuovargio ir dar be galo daug kitų narvų. Kaip dažnai save teisinamės banaliais išsisukinėjimais, bandydami nuslėpti nenorą savo egzistencija įsipareigoti kitam žmogui. Kaip dažnai randame juokingų pasiteisinimų vien tam, kad vos po kelerių metų, sėdėdami savo narvelyje, verktume... Verktume, kad esame vieni. Verktume, kad esame niekam nereikalingi. Verktume, nes mūsų mažame pasaulėlyje terusena viena žvakė, o ir ji pamažėle gęsta.

 

Juk koks didingas, šiltas ir kviečiantis užeiti jausmas apima pamačius bažnyčioje degančius šimtus žvakių! Ir kaip nyku, tamsu ir nejauku būna, kai tarp tuščių skliautų dega viena, vos spragsinti žvakė...

 

Mūsų egzistencija nėra vien tik pareiga susirasti darbą, maisto ir atlikti tuos darbus ar pasiekti tuos tikslus, kuriuos paskyrė mums pažįstamas, o gal ir svetimas žmogus. Mūsų egzistencija įpareigoja ne „pratempti“ mums skirtą laiką, o gyventi. Pamatyti gyvenimą, jį pajausti, juo pasidžiaugti ir savo džiaugsmu dalintis su kitais. Ne atiduoti, bet dalintis! Gyvenimas nėra turtas, kurį galima padėti į dėžutę ir kam nors atiduoti.

 

Gyvenimas yra tai, ką mes darome žvelgdami į dangaus žydrynę – lėtai kaip debesys slenkame mums vėjo nurodyta kryptimi arba kaip pavasarinės kregždės nardome tarp debesų po visą plačiąją žydrynę. Po visą platųjį pasaulį.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close