Birštono muziejuje – meilė ir pagarba Afganistanui
Daugiau kaip 50 metų Afganistano vardas – laikraščių antraštėse ir paskutinių žinių anonsuose. Jau išaugo trys mūsų žmonių kartos, vienaip ar kitaip susijusios su didžiąja Azijos šalimi. Vieni laidojome savo vaikus ar brolius, parvežtus cinkuotuose karstuose po sovietų „internacionalinės“ pagalbos Kabului, kitų sūnūs ir anūkai, laisvos Lietuvos piliečiai, saugo šią šalį nuo tarptautinio terorizmo, jaunoji karta siekia daugiau sužinoti apie šią šalį, keliauti ir bendrauti. Lietuvos ir Afganistano sąsąjos, Afganistano istorinis ir kultūrinis paveldas jaudina, domina mūsų žmones.
Atsižvelgdami į visuomenės, o ypač gimnazistų poreikius, įsisavinant politologijos ir istorijos žinias ir organizavome renginį „Afganistanas: praeitis ir dabartis, laiko viražai“. Prieš kelis mėnesius susisiekėme su žinomu diplomatu, Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovu, ambasadoriumi Vygaudu Ušacku. Sužavėjo šio žmogaus atvirumas, žmogiškumas, betarpiškumas, nuoširdumas, noras padėti muziejui atskleisti šių dienų Afganistano politinio labirinto problemas. Savo įtemptoje darbotvarkėje radęs laisvo laiko, ambasadorius šį trečiadienį, iš karto po laidos Lietuvos televizijoje, atvyko į muziejų. Kartu su juo atvyko Vilniaus universiteto archeologijos profesorius, katedros vedėjas, Kernavės tyrinėjimų vadovas Aleksas Luchtanas su žmona, žinoma archeologe Daiva Luchtaniene. Ši mokslininkų pora 2007-2008 m. Afganistane, Goro provincijoje, žvalgė archeologinį paveldą ir tuo būdu pradėjo Afganistano kultūros objektų registrą
Ambasadorius perteikė Afganistano istorijos vingius, gentines tradicijas, kurios daug lemia šios šalies dabartį. Afganistaną mindė graikai, vadovaujami Aleksandro Makedoniečio, trypė Čingischanas ir Timūras, islamo pranašai. 16 a. jau kūrėsi pirmosios afganų karalystės. 19 a. Afganistane šeimininkavo britai, 20 a. antroje pusėje savo politinius eksperimentus vykdė, „revoliuciją“ importavo šuraviai-sovietai. Visi užkariautojai vienų ar kitų genčių buvo išvejami ar paskubomis turėjo išeiti iš laisvės siekiančios šalies. 21 a. pradžioje Talibano Afganistane prieglobstį rado tarptautiniai teroristai, suorganizavę 2001 m. teroristinius aktus, nusinešusius daug gyvybių JAV. Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovas papasakojo apie jo vadovaujamo 147 žmonių kolektyvo darbą šioje šalyje. Sunki misija, nes kas ketvirtas gimęs miršta, daugiau kaip trys ketvirtadaliai gyventojų yra beraščiai, šalyje daug genčių, įvairių tautybių, dėl to nėra bendro nacionalinio sąmoningumo. Šalis gyvena iš parduodamų narkotikų. Kol kas net nesurašyti gyventojai. Jų skaičius gali siekti nuo 31 iki 40 milijonų. V. Ušackas pastebėjo, kad per 12 pagalbos Afganistanui metų įvyko pastebimų poslinkių: mergaitės jau lanko mokyklas, daugiau moterų gimdo ligoninėse, daugiau pagarbos moteriai. Su nuosaikiaisiais Talibano atstovais jau pavyksta susitarti dėl Afganistano ateities.
Lietuvos archeologų pagalba Afganistanui
Kernavės archeologinių kasinėjimų legenda profesorius Aleksas Luchtanas ir Daiva Luchtanienė papasakojo, kad karų nuniokotame Afganistane jau 2007 m. Lietuvos globojamoje Goro provincijoje pradėta vykdyti ilgalaikė paveldosauginė programa. Pradėtas daryti archeologinio paveldo registras, pradėti rengti vietiniai paveldosaugininkai. Daiva Luchtanienė dirbdama šį darbą taip pamilo šį kraštą, jo gamtą, žmonės, kad 2009 m. nusileidus Kabulo aerouoste, jos akyse sužibėjo džiaugsmo ašaros. Demonstruodama skaidres Daiva pasakojo apie sudėtingas keliones po dykumas be apsaugos, apie afganistaniečių moterų drabužių – burkų privalumus. Klausaisi nuoširdžių Daivos ir Alekso pasakojimų ir tarsi matai Džamo minaretą, matai senųjų puodų šukes tiesiog dykumoje ant smėlio, piktiniesi „juodųjų archeologų“ darbu, alsuoji dykumos augalų aromatu, grožiesi kalnų viršukalnėmis ir tarsi jauti natūralaus mėsos kepsnio skonį.
Renginio pabaigoje buvo parodytas Daivos sukurtas filmas. Jame matai nuoširdžius, besišypsančius, atvirus, geranoriškus veidus. Pritari V. Ušacko mintims, kad šie vaikai pakeis Afganistano veidą. Ir filmo pabaigoje išgirdus Daivos abejones, ar pavyks dar kada būti Afganistane, norisi kreiptis: „Gerbiamieji Daiva ir Aleksai, Jūs ten tikrai sugrįšite, nes esate humanistai, dalinantys meilę ir pagalbą žmonėms“.
Trys valandos su V. Ušacku, Aleksu ir Daiva Luchtanais neprailgo. Didelė šių asmenybių dvasios trauka mus sušildė ir davė naujų impulsų mūsų darbams. Archeologai muziejininkai Aleksas ir Daiva Luchtanai pakvietė muziejaus kolektyvą į „Gyvosios archeologijos“ dienas Kernavėje, o muziejuje liko paroda, skirta Goro provincijos archeologiniam paveldui ir D. Luchtanienės sukurto filmo kopija, kurią mūsų lankytojai galės peržiūrėti.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
