Redaktoriaus savaitė. Visas gyvenimas yra žmogus ir jo jausmai. Puikiai žinome, kuo geriau jaučiamės – tuo daugiau padarome. Tuo daugiau siekiame ir tuo daugiau mylime. Mylime viską – ir aplinką, ir namus, ir patį žmogų.

Visi, kurie skųsdavomės šalta vasarą, pagaliau sulaukėme atpildo už ilgai kentėtas lietuviškas „šlapiąsias“ vasaras. Lietus išvyko „gastrolių“ į kitus kraštus, mums palikdamas ne tik sausras, bet ir karštį.

 

Visi, kurie ginčijosi, kaip turėtų atrodyti pragaras arba jame stovinčių dervos katilų temperatūra, jau beveik sutaria, jog šių metų lietuviška vasara turėtų neatsilikti nuo pragare velnių kurstomos ugnies kaitros.

 

Nors dažniausiai kalbama, kad šiluma „kaulų nelaužo“ ir sunkiai pakeliamas karštis yra geriau už stingdantį šaltį, vis tiek reikia pripažinti, jog žmones žudė ne tik Sibiro speigai, bet ir Afrikos karščiai. Deja, žmogaus kraujotaka nėra dešrelių virimui skirtas puodas ir ji nepasirengusi atlaikyti neriboto karščio.

 

Visgi dažnai tenka susimąstyti, kas žmogui yra sudėtingiau ir sunkiau: sunkiai pakeliamos aplinkos sąlygos ar tai, kas neegzistuoja – mintys.

 

Puikiai žinome – kuo geresnis oras, tuo pakilesnė nuotaika, tačiau ilgas slėpimasis nuo karščio mums suteikia ir laisvo laiko, kad galėtume apmąstyti ne tik karščių bjaurumą bei pasekmes, bet ir savo egzistenciją, savo ateitį. Atostogų, poilsio metas yra puiki proga neskubant susidėlioti prioritetus, svajones, lūkesčius, apsiskaičiuoti galimybes ir bent jau paviršutiniškai nuspręsti, kuria kryptimi keliausime vėl grįžę į darbui ar gyvybei tinkančias sąlygas.

 

Vieni ieškome ramybės, kiti kuriame aktyvias kovines strategijas. Artėjant rinkimams, jau prasidėjo informacinis „balaganas“ bei kaltės stumdymas nuo vienų prie kitų. Ir artimiausias pusmetis ne tik bus vertas storos knygos, bet ir pareikalaus šaltų nervų.

 

Ko gero, sunkiausia tai, jog „vertingiausiai“ prekei parduoti prireiks ne tik rinkėjų, bet ir įvairių institucijų dėmesio. Trumpai tariant, mielas Lietuvos pilietį, „tu čia biškį palauk – pas mus rinkimai“.

 

Bet žmogui žmogus reikalingas nuolat, ne tik su perdažytais transparantais reklamuojantis savo partinę komerciją, ne tik po rinkimų, bet ir vykstant patiems rinkimams.

 

O kaip dažnai esame įsukami į svetimus reikalus, pamirštant šalia esančius žmones! Kaip dažnai vardan keleto materialių akimirkų ramia galva apleidžiame žmogiškąjį gyvenimą! Kaip dažnai sakome, kad žmogus niekur neprapuls, o va darbai gali pabėgti? Ar tikrai?

 

Deja, dažnai nesureikšminame, kad rinkimų dar bus ne vieni, darbų irgi vis atsiras, keisis tik jų mastai, jų pobūdis, turinys. O žmogus… Kaip tas į gatvę išmestas šunelis… išnyks amžiams.

 

Kaip dažnai paminame žmogiškumą vardan asmeninio gėrio!

 

Ir kaip dažnai nesusimąstome, kad viskas, ką mes liečiame, kuo rengiamės, ką valgome, padaryta žmogaus rankomis.

 

Visas gyvenimas yra žmogus ir jo jausmai. Puikiai žinome, kuo geriau jaučiamės – tuo daugiau padarome. Tuo daugiau siekiame ir tuo daugiau mylime. Mylime viską – ir aplinką, ir namus, ir patį žmogų.

 

Keistas tas žmogaus protas. Vardan to, kad keletą akimirkų būtų gerai, paaukoja savo pasaulį… Trumpam išmeta iš savo galvos bei širdies žmogų ir tikisi, kad jis kaip šiltos žieminės šlepetės pastovės vienos spintelėje ir vėl sugrįš mūsų sušildyti…

 

Žmogus ne daiktas. Jis visada turi laiko. Jis mato, jaučia ir mąsto. Traukinys niekada stotelėje nelaukia per ilgai… Jis lukteli tik keletą akimirkų ir nuvažiuoja… O mes skundžiamės, kad neberandame kaip jį pasivyti… O ar stovėdami perone ir grožėdamiesi ten pakabintu laikrodžiu bent pamąstėme, kad šis laikrodis kabės ir rytoj, ir poryt, o traukinys… nuvažiuos. Nuvažiuos ir šiandien nebegrįš. O gal ir niekados nebegrįš… O jeigu ir grįš – tai jau su kitais keleiviais, kitu kroviniu ir, ko gero, važiuos kita, mums netinkančia kryptimi…

 

Taip, dažnai vertiname aplinką ir niekad nevertiname žmonių. Nevertiname žmonių, kurie nori važiuoti traukiniu, bet stovi klaidingoje stotelėje arba neapsisprendžia, į kurį traukinį sėsti. O gal būtent mūsų žodis padėtų jiems apsispręsti, padėtų rasti savo traukinį… O gal ir mes patys, užuot sėdę į bet kurį traukinį, galėtume paklausti perone stovintį žmogų kelio ir sužinoti, kuris traukinys geresnis, o gal net paaiškėtų, kad išvis niekur nereikia važiuoti…

 

Ne veltui sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi… nebent jis bus per daug užsiėmęs… arba jis bus tame traukinyje, kurį, bežiūrėdami į gražų laikrodį, praleidome….

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close