Redaktoriaus savaitė. Nesvarbu, kokios ramybės mes siektume, turime suprasti, jog ramybę dovanoja ne noras būti laimingam, o darbas. Darbas su savimi, su artimaisiais, su mus supančia aplinka. Ir šiame darbe jokia brigada, net ir tokia kaip Tomo Sojerio surinkta tvoros dažytojų brigada, nepadės.

Tolumoje subolavus brėkštančiai aušrai, pradėjus gesti nakties dangaus žvaigždėms bei pragydus pirmajam vieversiui, prasideda nauja gamtos ciklo era.

Su kiekviena aušra, saulės spindulėliu atbundanti gamta pasineria į naują savo egzistavimo ciklą. Kiekviena diena gamtoje – tarsi darbas didelėje gamykloje, kurioje visi žino, ką turės dirbti, bet tie darbai kasdien sudėliojami kitaip. Kiekviena diena yra visiems vis kitokia.

Jeigu vakar sukalėme sieną, vadinasi, šiandien ją dažysime. Jeigu vakar valgėme, šiandien eisime nusipirkti maisto. O taip susiklosto ir visa, logine seka sudėliota gyvenimo evoliucija. Jeigu ne vienas „bet“…

Nors visi žinome, ką reikėtų atlikti šiandien, tačiau puikiai žinome ir tai, kad turime dar vieną mums laisvės suteikiamą dovaną – pasirinkimo laisvę. Šiandien, užuot dažę, norime statyti kitą sieną? Jokių problemų!

Žmogui suteikta pasirinkimo laisvė net kvapą gniaužia. Jeigu daugelis gamtos gyvių turi dirbti dėl išlikimo, žmogus gali dirbti… dėl malonumo. Ir net nesusimąstydamas dirbs iki išsekimo vien tam, kad galėtų bent akimirkai pasinerti į malonumą.

Ir tai vėlgi – viena didžiausių šio pasaulio dovanų žmogui. Rinktis. Rinktis malonumą ir rinktis darbo dėl jo apimtis.

Jeigu vienam žmogui malonumas yra važinėti brangiu automobiliu – jis ieškos būdų ir bandys visomis išgalėmis užsidirbti pinigų mašinai. Jeigu žmogaus malonumas – daug keliauti, jis vėlgi taupys pinigus kelionėms. Tačiau būna ir dar vienas malonumas. Jį žmogus gali užsidirbti tik darbu. Darbu, už kurį negaus nė cento. Tik malonumą.

Nors skamba kaip pasiūlymas dirbti be darbo užmokesčio, o tik už kokios nors gamyklos gaminamas prekes, tačiau tai nelengvas darbas, nes sunkiausia yra užsidirbti… ramybę. Vidinę ramybę.

Norint pajusti širdyje ilgalaikę ramybę, kartais tenka dirbti ir visą gyvenimą. Be sustojimo. O itin dažnai ir be pagrindinio atlygio – be malonumo. Malonumo rasti ramybę, kurios dėka laimėtume ne bet ką, o dažnai tik pasakose gyvą legendos pabaigą – „ilgai ir laimingai“.

Žmogaus pasirinkimo laisvė jam suteikia galimybę to „ilgai ir laimingai“ siekti pačiais įvairiausiais ir įmantriausiais būdais.

Kiekvieną rytą pakirdęs iš miego žmogus nusprendžia, ką jis tądien veiks. Ir tik jo pasirinkimo laisvė gali nulemti, kokio malonumo tądien sieks. To, kuris po kelerių metu suges. To, kuris po kelerių metų išblės, ar to, kuris dovanos jam amžinąjį gyvenimą. Taip! Amžinąjį gyvenimą.

Nesvarbu, kokios ramybės mes siektume, turime suprasti, jog ramybę dovanoja ne noras būti laimingam, o darbas. Darbas su savimi, su artimaisiais, su mus supančia aplinka. Ir šiame darbe jokia brigada, net ir tokia kaip Tomo Sojerio surinkta tvoros dažytojų brigada, nepadės. Nes ramybę turime užsidirbti patys. Tik įveikdami sunkius etapus suprasime, kaip tokie etapai gali tapti mus į priekį varančia pavara.

Ir nesvarbu, kaip mes sieksime ramybės – ar darydami gerus darbus, ar sunkiai dirbdami, ar suteikdami paramą, ar apsirūpindami sočia ateitimi, ar tiesiog rasdami tą vienintelį žmogų, su kuriuo jausime ramybę – rezultatas priklausys tik nuo įdėto darbo. To darbo, už kurį niekas neatlygins.