Jiezno 520 metų vardadienis
Birželio 2-ąją paminėtos Jiezno vardo 520-osios metinės. Šia proga vyko pamaldos Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje, o istorikas Vytautas Kuzmickas savo pasakojimais nukėlė į tolimą praeitį ir to meto įvykius. Kiti šventiniai renginiai vyko buvusiuose Pacų rūmų išlikusiuose pastatuose.
Iškilmingą renginį klasikinės muzikos kūriniu pradėjo Jiezno muzikos mokyklos mokiniai, kurių atliekamų melodijų buvo galima klausytis ir paskaitos pertraukėlių metu.
Pasakodamas apie Jiezno dvarus ir jų reikšmę, istorikas priminė, kad ši šventė turi trejopą reikšmę: Jiezno vardo ir Jiezno dvaro paminėjimo bei Jiezno valsčiaus atsiradimo 520-ąsias metines. Pasak V. Kuzmicko, tai graži proga apžvelgti neišvengiamų istorijos dėsningumų suformuotos dvarų ūkinės sistemos raidą, žmonių santykius, tradicijas ir likimus. Jiezno krašto dvarų savininkai amžių bėgyje buvo LDK elitas, valstybės pareigūnai – Holovčinskiai, Pacai, Oginskiai. Antraeiles valstybines pareigybes (urėdus) turėjo dvarininkai Margevičiai (Margiai), Geištarai, Lingevičiai, Kuliešos, Vyšnevskiai, Sopockos, Zajančkovskiai, Žabos, Penčkovskiai ir kiti. Dauguma dvarininkų buvo ištikimi LDK Jungtinių Tautų Respublikos idėjai. Krašto valstiečių skaičius keitėsi ir svyravo nuo 2000 iki 4000 asmenų. Nemaža dalis čia gyvenusių žmonių turėjo eiti lažą, duoti duoklę ir kitas prievoles. Kita dalis atsiskaitydavo su dvarininkais piniginiu mokesčiu (činču) arba būdami laisvi, bet bežemiai dirbdavo pagal trumpalaikes sutartis, dažnai kilnodavosi pas įvairius dvarininkus. Dvaro savininkų santykiai su valstiečiais ir žemės įdirbimo formos labai keitėsi. Neabejotinai dvarai buvo ta vieta, kur vyko ekonominė pažanga, vyko kultūrinė ir švietėjiška veikla.
Išplėtęs Lietuvos ponų tarybos teises LDK kunigaikštis Aleksandras1492 m. lapkričio pabaigoje suteikė dvi privilegijas Vilniaus miestiečiams, o1492 m. gruodžio 4 d. privilegijoje Darsūniškio bažnyčiai mini Jiezno vietovardį ir Jiezno dvarą. Konstatuodamas sunkią Darsūniškio bažnyčios būklę didysis kunigaikštis nutaria: „…tos bažnyčios naudai, jos dabartiniams valdytojams bei jo teisėtiems įpėdiniams, mūsų Darsūniškio dvare atidavėme, pavedėme ir dabar atiduodame, pavedame bei amžinai priskiriame teisę statytis ir įsirengti laisvą smuklę bažnyčios žemėje ir sklype, iš tos smuklės imti duoklę ir visokią naudą ramiai, be jokio trukdymo ir tą pelną naudoti taip kaip pasirodys naudingiausia dabartiniam valdytojui bei jo įpėdiniams. Be to, tai bažnyčiai mes duodame ir amžinai priskiriame iš mūsų Jiezno dvaro, kuris yra Darsūniškio kryptyje, kviečių, rugių, miežių ir grikių dešimtinę, duotiną nuvalius mūsų laukus ir suarus pūdymus arba ir prieš suarimą. Todėl dvarų dabartiniams ir būsimiesiems valdytojams bei jų pavaduotojams mes tvirtai įsakome, kad tai ką šv. Dievo bažnyčiai paskyrėme ir amžinai atidavėme, jūs tuojau be jokio atidėliojimo ir be jokių apsunkinimų savo laiku atiduotumėt ir įteiktumėt. Šiam dalykui paliudyti ir užtikrinti prie šio rašto prikabintas mūsų antspaudas“.
Kalbant apie Jiezno vardo kilmę buvo prisiminta, kad Darsūniškyje, Aukštadvaryje, Stakliškėse, Birštone ir Jiezno krašte buvo auginami karališki žirgai. Todėl arklininkai didžiojo kunigaikščio tarnyboje buvo labai svarbūs urėdai. Jų žinioje buvo arklių kergimo punktai, arklių karo tarnybai priežiūra bei šią ūkio veiklą aptarnaujantis personalas, taip pat mokesčių tai veiklai rinkimas. Todėl galima prielaida, kad miestelio pavadinimas galėjo būti susijęs su žirgų augintojų veikla. Tą vietą, kur išjodinėdavo arklius, buvo vadinama Jezdna, rašoma Jasno, Hezno ir t. t. Kituose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Jiezno pavadinimas kilęs nuo tekančios Jieznelės upės ar Jiezno ežero.
– Neaišku, iš ko kilo tas pavadinimas, tačiau buvo žinoma, kad su kunigaikštiene Elena buvo atvykę daug kitataučių, kurie augino ir išjodinėjo žirgus, – sakė istorikas.
V. Kuzmickas vedžiodamas praeities labirintais pasakojo apie buvusius dvarų savininkus, jų politines pažiūras, santykius ir asmenines savybes, kurios vieniems padėjo iškilti, o kitiems įbristi į skolas ir nusigyventi. Tačiau viena aišku – Jiezne buvo vienas svarbiausių dvarų, kurių rūmuose gyveno svarbūs ir įtakingi to laikmečio didikai. Jiezne buvo garsi biblioteka, spaustuvė, turgus ir kiti kultūros židiniai. Jieznas ypač išgarsėjo valdant Pacams, kurie praplėtė dvarą, pastatė didelius rūmus, išgražino bažnyčią.
Pasak V. Kuzmicko, dvarai – tai mūsų krašto istorija, priešybės, kur yra ir blogio, ir gėrio bei kultūros židiniai.
Po įdomios paskaitos renginys tęsėsi buvusiame Pacų rūmų pastate, kurį po truputį restauruoja jį įsigijęs Kęstutis Derliūnas. Čia buvo eksponuojama ir lenkų atvežta paroda, ir vietinių Jiezno krašto menininkų bei tautodailininkų darbai. Dėmesį traukė Bronislavos Strauzienės paveikslai ir kilimai, Irenos Ambrazienės, Laimos Butkienės, Indrės Steckutės paveikslai ir kitų menininkų darbai. Visa ekspozicija buvo stengiamasi sukurti buvusių rūmų atmosferą. Sumanymas pavyko, nes čia susirinkę žmonės jautėsi iš tikrųjų neįprastai. Matyt ir dėl to, kad į minėjimą susirinko tie, kuriems svarbi Jiezno praeitis ir ateitis, kurie domisi ir nėra abejingi istorijai. Žinoma, buvo gaila, kad žliaugė lietus ir pro rūmų langus švilpavo vėjas.
Belaukdami antrosios renginio programos dalies, žmonės domėjosi paroda, kalbėjosi su kūrinių autoriais, žiūrėjo filmą apie Jiezne vykusias šventes. Seniūnas Algis Bartusevičius svečius iš Lenkijos Suvalkų apskrities supažindino su garsia Stakliškių midaus gamykla.
Netrūko Jiezno šventėje ir garbių svečių. Pasveikinti jiezniečių atvyko a. a. LR Seimo nario J.Palionio šeimos nariai, Prienų r. savivaldybės tarybos nariai Vytautas Kamblevičius ir Alvydas Vaicekauskas, buvęs garsus Lietuvos krepšininkas Sergejus Jovaiša, svečiai iš Lenkijos, kurie domisi Pacų giminės istorija ir sąsajomis su Lietuvoje gyvenusiais šios giminės atstovais. Visiems patiko jų atvežtas spektaklis, kurio pagrindinis herojus garsiųjų Pacų palikuonis Liudvikas. Neįprastoje scenoje vaidino ir kiti aktoriai, atvykę iš Birštono, Kruonio, Rumšiškių ir Nausjosios Ūtos, suteikę renginio dalyviams teigiamų emocijų.
O karšta ir skani medžiotojų sriuba, kuria buvo vaišinami visi šventės dalyviai, labai priminė karališką puotą, nes ne tik pamaitino išalkusius, bet sušildė sužvarbusius jiezniečius ir jų svečius.
Už gražų ir prasmingą renginį jiezniečiai dėkingi Jiezno kultūros ir laisvalaikio centrui, muzikos mokyklai, klebonui Rolandui Bičkauskui, seniūnui Algiui Bartusevičiui, bendruomenės pirmininkei Irenai Urbonavičienei ir visiems, kurie stengėsi, kad šis paminėjimas būtų kartu ir kuklus, ir įspūdingas, ir nepamirštamas.
