Labirintai. Grįžome į šaltąjį karą, kuriame užsibūsime ilgai.

Pradžią galite skaityti čia: http://www.naujasisgelupis.lt/?p=38284
 
Naujai išrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo pasauliui siunčiama žinia ir reakcija į ją aiškiai nusako didesnės pasaulio dalies egzistavimo modelį pastaruoju laikotarpiu. Dauguma valstybių ramiai miegojo letargo miegu įsitikinę, jog didysis brolis, padarys viską, kad jų niekas nenuskriaustų, o reikalui esant – paduotų ir skanesnį obuolį. 
Deja, obuolių sezonas baigėsi, o brolis, tarsi susiradęs paną, nusprendė bent kartą pasirūpinti savo reikalais, o ne mažųjų broliukų globa. Lieka tik vienas klausimas, ar visi tai supras ir spės į traukinį, kuriuo vis dar galima nuvažiuoti palankia kryptimi. 
 
Milijardiniai resursai, skiriami įtakos sferoms išlaikyti, ne visada būna pelningi. Ypač tada, jeigu jais nori pasinaudoti ir kiti. JAV jau kurį laiką karinėms invazijoms švaisto sunkiai suvokiamas pinigų sumas, tačiau šios invazijos, nors ir užtikrina papildomas, ypač JAV reikalingas naftos atsargas bei tramdo karinių „išsišokėlių“ vystymąsi, pačios JAV civilinius interesus tenkina minimaliai. Didesne dalimi Artimuosiuose Rytuose vykstančios taikos misijos saugo tik pačią Europą nuo kaimynystėje bręstančio naujo karo dėl įtakos zonų. Deja, gerai išmokus istorijos pamokas, nesunku pastebėti, kad pasaulis nuolat keičiasi ir civilizacijos priklauso nuo jų vadovų sumanumo. Tiesa, priklauso ir nuo kaimyninių civilizacijų vadovų. Nors kol kas religiniai bei ekonominiai interesai kai kuriose valstybėse turi įtakos tik vidiniams pilietiniams ginkluotiems konfliktams, nuolatinis dominuojančių valstybių kišimasis į šių valstybių savikontrolę po truputį „augina“ dar didesnę įtampą. 
 
„Islamo valstybė“ – vienas iš pavyzdžių, kaip priversti valstybes rūpintis savo ateitimi. Dominuojančių valstybių finansine pagalba atsiradusi, išaugusi ir sunaikinta „valstybė“ tapo puikiu bandomuoju triušiu. „Islamo valstybė“ tapo geru pavyzdžiu, kaip eilinė nusikalstama grupuotė, remdamasi protinga strategija, tampa „valstybe“ su pradiniais nesibaigiančiais ištekliais ir naujų išteklių perėmimu bei patiklių, o kartais ir naudos siekiančių žmonių masiniu prisijungimu. Galima drąsiai sakyti, kad nekontroliuojama psichodelinė masė gali išsiplėsti iki sunkiai įsivaizduojamo masto. Negana to, prasidėjusi Tolimuosiuose Rytuose ji nukeliavo per visą Aziją ir pasiekė Europą. Tokia sėkme turbūt nepatikėtų ir psichopatas, nusprendęs išnuodyti žmones, paskleidęs pasaulyje nuodingas dujas. „Islamo valstybė“ tapo ir pavyzdžiu, kiek reikia resursų ir laiko tokiai žaibiškai išsiplėtusiai ir chaotiškai išsisklaidžiusiai masei neutralizuoti. Netgi praėjus keliems metams, „Islamo valstybės“ likučiai vis dar naikinami…
 
Ši patirtis įrodė, kad vienas lauke – ne karys. Norėdamas dėl eilinės machinacijos nepražūti turi pasirūpinti visais galimais atsarginiais keliais. Ir, deja, kelias, kuriame galėtum paprašyti draugo pagalbos, turėtų būti paskutinis. 
 
D. Trumpo politika to ir siekia. Atkirsdamas ekonominius kelius, JAV prezidentas parodo, kad jam reikia lygiaverčių partnerių. Lygiaverčių ne gabaritais, bet kokybe. O pastaraisiais metais vis labiau pasaulyje augant karinei įtampai, keliamas ir karinės galios kokybės klausimas. Tai irgi neturėtų stebinti.
 
Elementaru, kad ekonomikos stabilumas ir augimas itin priklauso nuo saugumo. Kuo saugesnė investicija, tuo daugiau pelno. Kuo daugiau šansų, kad tavo valdomos investicijos patirs krizę, tuo investicija yra rizikingesnė ir kartais neverta net dėmesio.
 
Šitą pamoką pasaulis išmoko po cunamio, nusiaubusio rytinę Azijos pakrantę, ir „žaliųjų žmogeliukų“ invazijos į Ukrainą. Po cunamio, potvyniui apsėmus kompiuterinės įrangos gamyklas, 9 mėnesiams įstrigo kai kurių kompiuterinės įrangos komponentų gamyba ir, suprantama, sandėliuose likusios įrangos kaina šoktelėjo į seniai regėtas aukštumas. Tuo tarpu prasidėjus kariniam konfliktui Ukrainoje, buvo sunaikintos įvairios, tarp jų ir lietuviams priklausančios gamyklos, o tai sukėlė netgi ne laikiną, o ilgalaikį investicijų praradimą. Galima net neminėti, kaip oro erdvę ir į Ukrainą užsukančių lėktuvų maršrutus pakeitė virš separatistų kontroliuojamos Ukrainos dalies Rusijos Federacijos raketiniu kompleksu numuštas civilinis Malaizijos oro linijų lėktuvas.
 
Todėl nenuostabu, kad konfliktų zonose esančios valstybės turi nedaug šansų sulaukti realių investicinių pasiūlymų ir tikėtis greito ekonomikos šuolio į viršų. 
 
Taigi verslas, nenorintis prarasti savo investicijų, investuoja ten, kur saugu. O saugumu jau turi pasirūpinti šių investicijų kvieslys. 
 
Ir čia reikėtų dar kartą pakartoti, kad gyvename vienoje iš ramiausių ir saugiausių šalių. Nors dažnai keikiame savo šalį ir skundžiamės kartais dalį derliaus sunaikinančiomis sausromis arba lietaus pertekliumi, tačiau neįvertiname, kad beveik niekada nesusiduriame su visa griaunančiais žemės drebėjimais, ugnikalnių išsiveržimais, tornadais ar įvairių parazitų, sunaikinančių ne dalį, o visą derlių iki pat šaknų, antplūdžiais. Vis dar nesusiduriame ir su įvairių tautinių ar religinių grupuočių išpuoliais. Tiesa, pašonėje visada turime kaimynę, kurios vadovo neprognozuojami veiksmai gali sukelti totalų situacijos pasikeitimą. Nors labai nepacifistiška būtų džiaugtis, bet tenka džiaugtis, kad Lietuva, nelaukdama Ukrainos likimo, beveik laiku, nors jau šiek tiek ir pavėlavusi, priėmė sprendimą savo saugumu pasirūpinti ir pati. 
 
Išaugusios investicijos gynybos srityje, suprantama, atvėrė kelią ne į galimybę laimėti galimą konfliktą prieš vienu kitu šimtu kartų didesnę valstybę, bet atvėrė kelią į dialogą. 
 
Stojant į Europos Sąjungą svarbesnis klausimas buvo ne ekonominis, o gynybinis, nes puikiai žinojome, jog ką tik išvykusi kaimyninės valstybės įgula gali tuoj pat vėl sugrįžti. Taigi, pasiekę NATO, atsidusome lengviau. Tačiau nieko nemokamo nebūna. Jau nuo pat pirmųjų akimirkų žinojome apie NATO reikalavimą savo gynybai skirti ne mažiau kaip 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Ir skyrėme, kaip ir dauguma naujų NATO narių, nepilną 1 procentą. Naujasis JAV prezidentas apie tokią narystę pasakė gana aiškiai – punktas apie bendrą šalių gynybą galioja tik visavertėms NATO narėms. 
 
2017 metų duomenimis, praėjusiais metais gynybai JAV skyrė 545 milijardus eurų, arba 3,3 proc. BVP. Tuo tarpu 28 Europos Sąjungos šalys per 2017 metus savo gynybai kartu sudėjus skyrė 227 mlrd. eurų, arba tik 1,34 proc. BVP. Palyginus šiuos skaičius, klausimas, kas turėtų rūpintis kaimyno automobilio saugumu – mes ar jis pats, turbūt netenka prasmės.
 
Tiesa, kaip bebūtų keista, Lietuvos vyriausybė namų darbus atliko iš tiesų pavyzdingai. 2013 m. gynybai skyrusi daugiau nei 267 milijonų eurų, arba 0,77 proc. BVP, 2017 m. jau skyrė beveik 724 mln. eurų, arba 1,8 BVP, o šiemet numatė išleisti 873 mln. eurų, arba 2,07 proc. BVP. Negana to, LR ministras pirmininkas žarsto pažadus, jog per artimiausius porą metų finansavimas gynybai turėtų pakilti iki 2,5 proc. BVP. Pagal finansavimą NATO bloke, Lietuva iš 25 vietos 2014 metais pakilo į 9 vietą 2016 metais. Ne vienam turbūt kyla klausimas, kokia nauda, kad Lietuva švaisto pinigus? Nauda esminė – Lietuva laimėjo dialogą su JAV.
 
Rytų ir Vakarų karas iš ekonominio ir humanistinio virto poziciniu jėgos demonstravimu. Grįžome į šaltąjį karą, kuriame užsibūsime ilgai. Pasaulyje kol kas niekas labai nepasikeitė. Dominantės išliko tos pačios. Nepriklausomai nuo to, kuri stipresnė, pradėti tiesmuką konfliktą bijos abi. Tiesa, pasauliniame žaidime pamažu kyla rytinis Azijos blokas. Tačiau kol Kiniją, abi Korėjas, Japoniją bei kitas smulkias valstybėles skiria nesantaika, jų vieningos smogiamosios jėgos perspektyva atrodo ganėtinai skurdi. Todėl nesikeičiančios dviejų dominančių pozicijos kol kas sulaikys rytinę Europos sieną nuo konkretesnių pokyčių, kol viena iš dominančių valstybę sekinančio šaltojo karo eigoje praras savo ekonominius pajėgumus ir tiesiog, pakartojant 1990 metų įvykius, patirs chaotišką ekonominį restruktūrizavimą. Tačiau saugumo atžvilgiu Lietuva jau gali jaustis šiek tiek ramesnė, nes akivaizdus D. Trumpo neutralus požiūris į Lietuvą yra geriau negu viešas Vakarų Europos valstybių ignoravimas bei kritikavimas. 
Padidėjus Lietuvos investicijoms į saugumą, suformavus pirmuosius du Lietuvos istorijoje šarvuočių batalionus ir vieną iš įsigytų haubicų sudarytą artilerijos batalioną bei modernizavus oro gynybos sistemą, JAV neakivaizdžiai, tačiau savo karių nuolatiniu dislokavimu bei verslo investicijomis, pripažįsta, kad Lietuva yra verta dėmesio partnerė.
 
Nors esame Vakarų ir Rytų frontas, kuris kilus lemiamam karui tarp dominančių būtų pats pirmasis sulygintas su žeme, reikia pripažinti, kad tai įvyks negreit, nes pozicinis karas ekonomiškai stabiliai valstybei yra naudingesnis.
 
(Bus daugiau)
 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close