Žolininkės vasara
Nors jau svirpia žiogai, bet vasara dar neįpusėjo. Tad žolininkė Monika Smilgytė, sutikusi pasidalinti mintimis apie savo vasarą, visiems nuoširdžiai linki pasinerti į gamtą ir atrasti save, pailsėti, pakvėpuoti grynu Lietuvos miškų oru, pajusti ežero ir jūros bangą savo kojomis, saulės glamones ir žolynų aromatą! „Net ir labai skubėdami – neskubėkit!“ – sako Monika.
Pavasaris ir vasara – didžiausias darbymetis žolininkams. Ar tai tiesa?
Nors žolininkai turi darbo ištisus metus, tačiau nuo lazdynų žirginių žydėjimo prasideda didysis darbymetis, kuris šiais sausringais metais tikrai truko iki Joninių. Tačiau žoliavimas nesibaigia, juk dar reikia surinkti kraujažoles, paprastuosius kiečius, apynių spurgus, šilinius viržius, rudenį – ajerų šaknis, įvairias uogas. Mėtos, melisos, medetkos, nasturtės, serenčių ir agurklių žiedai renkami visą vasarą. Dar yra nemažai žolelių, kurias pati auginu ir kurios dar nežydi ar tik pradeda žydėti. Tai anyžiniai lofantai, ežiuolės, monardos, vaistiniai kiečiai (peletrūnai), mairūnai, bazilikai, margainiai, darželiniai šlamučiai, rožūnės ir piliarožės, tikrosios ir gumbinės saulėgrąžos, darželinės žiomenės, vaistinės ir mėlynžiedės ožragės ir kt. Įvairios augalų šakelės ir spygliai renkami ir žiemą, tad rinkimas tęsiasi ištisus metus. Rudenį, žiemą ir pavasarį darbo netrūksta, nes reikia viską supakuoti ir gaminti fitolius, tepalus, kremus. Birželį ir liepą būna daugiau norinčių susipažinti su žolelėmis, tad mielai norintiems aprodau savo vaistažolių sodybą, kartu pasivaišinam kvapnia čia pat surinktų žolynų arbata. Pasidalinu savo patirtimi, leidžiu visus žolynus pauostyti ir paragauti.
Papasakokite, kokia ta žolininko vasara, ką veikiate šiuo metu.
Vasara – nuostabus metų laikas, su savimi atnešantis begalę kvapų, spalvų ir skonių. Šiais metais dėl sausros augalai labai skuba, tik spėk rinkti ir džiovinti. Brolis jau nukūlė judrą (tai laukiniai linai), kurios aliejų naudoju fitolių gamybai (kur matyta, kūlimas prasidėjo liepos 1 dieną). Laukai kaip rugpjūtį, banguoja geltonos javų varpos, uogos šiais metais stebina savo gausumu. Augalai kažkaip adaptavosi prie vandens stygiaus, dar gyvi, bet jau, žiūrėk, vienas kitas beržas su pageltusiais lapais, runda eglių spygliai. Tad ką šiuo metu veikiu? Toliau žoliauju, uogauju ir meldžiu Dievulio lietaus. Važiuosiu su vaikais į Dzūkiją, prie ežerų ir Merkio, ieškosiu kanapinio kemero (stiprina imuninę sistemą), smiltyninių šlamučių, rykštenių. Ant molinės krosnies bręsta levandų, bijūnų žiedlapių, medetkų ir varnalėšų fitoliai ir „gaminasi“ fitolis, iš kurio kartu su gvazdikėliais, jonažole ir juodauogio šeivamedžio žiedais darysiu tepalą nuo pūslelinės ir peršalimo ligų. Vakarais klausausi gervių klyksmo ir žiogų svirpimo, rytais žadina pabudusių paukščių koncertai. Vasarą be galo gerai atgaivina anyžinio lofanto, mėtų ir kvapaus šalavijo arbata, savo aromatu nustebina juodųjų serbentų lapų, vaistinio kiečio (peletrūno) ir serenčio žiedlapių arbata. Žoleles įvairiai derinu ir atrandu nuostabiai skanių ir kvapnių jų kombinacijų. Kiekvienam patariu žinoti, stebėti savo ligas ir kas galėtų pagelbėti, atrasti tuos augalus, kurie dažniau turėtų būti jūsų puodelyje. Prieš važiuodama į turgų visada išgeriu kaštonų žiedų arbatos (kartu su vynuogių lapais ir kraujažole, galima įdėti dėl skonio ir vieną kitą kvapnią žolelę), kad suaktyvintų kraujotaką, nes sėdimas ar stovimas darbas sulėtina kraujotaką, pradeda šalti galūnės, maudžia kojas. Tad tvirtai galiu sakyti, kad tai mano augalas. O jūs ar jau atradote jums tinkamiausią?
Sakoma, kad iki Joninių vaistiniai augalai turi daugiausia gydomųjų galių, todėl juos reikia rinkti iki birželio 24 d. Ar tai tiesa, ar jūs irgi taip darote? Kur rinkote žoleles? Galbūt daugumą užsiauginote namuose? Kokie darbai laukia surinkus vaistažoles, kur jas reikia laikyti ir kaip apdoroti, kad būtų tinkama žaliava įvairiems fitoliams, kremams, tepalams ar arbatoms?
Dauguma Lietuvos natūralioje gamtoje augančių augalų būna gražiausi ir sužydi iki Joninių, tačiau dar nemažai augalų žydi ir vėliau, o jų uogos ar šaknys renkamos rudenį. Augalus renku švarioje aplinkoje, išnaršau dviračiu atokiausius kampelius, randu be galo gražių natūralių lankų, senų aukštų liepų ir kaštonų, užliejamų pievų, kur karaliauja varlės ir gandrai. Labai tuo džiaugiuosi, nes matau kampelius, kur kitų akys nenukrypsta, kur bebrai renčia užtvankas, lapės kasa savo olas. Vieną kartą su draugu net kiškį plikomis rankomis buvome pagavę. Graži ta mūsų Lietuva! Kas neskambino raktažolių varpeliais, nestebėjo buožgalvių lūgnėmis ir vingiorykštėmis apaugusioje upelio vagoje, kas nenuvijo varnėno jauniklio, vagiančio paskutinę prisirpusią vyšnią, ir neragavo nuraudusios putino uogos, vargu ar supras… Kai lengvu žingsniu matuoji pušyno takelį, o plaučiai kupini sakų gaivulio, vytelių krepšelis pilnas šilinių viržių, o ausys – genių kaukšėjimo, pavirstu mažyte skruzdėlyte, didelio miško šapeliu, jo maža dalele. Vadinkit tai kaip norit – laime, harmonija, pilnatve… Linkiu kiekvienam tai patirti. Arba kai pasilenki žydinčioje pievoje ir stebi voro gyvenimą, drugelio plazdėjimą, saulės atspindį rasakilos lašelyje, nenuilstantį bitučių dūzgesį aukštai liepžiedžiais aplipusioje senoje liepoje. Tokia yra ta mano vasara, ir ne tik. Namie laukia pilni kvapnių žolynų darželiai, ilgos vagos žydinčių medetkų, savo spygliais grasinantis margainis, džiovintais grybais kvepianti ožragė, laukinėmis bitėmis aplipę levandos, savo nuostabiu kvapu stebinantis mairūnas, rausvus žiedus aukštyn kelianti ežiuolė, didelis plotelis anyžinio lofanto, mėtos, serenčiai, grikiai, spalvoti darželiniai šlamučiai, kalninis dašis, skaisteniai, didžiulis debesylas, juozažolė, vaistiniai ir kvapieji šalavijai, čiobreliai, melisos, sukatžolės, aukštas valerijonas, saulėgrąžos, melisa ir citrinomis kvepiančių darželinių žiomenių plotelis, pelynai, jonažolės ir kraujažolės, gaurometis ir citrininė katžolė, bitkrėslės, citrininės monardos, bijūnai, gumbinės saulėgrąžos, piliarožės, rožūnės… Bijau, kad visų neišvardinsiu, tokia didelė jų įvairovė. Visus reikia sužiūrėti, laiku surinkti, sudžiauti, o tokią sausą vasarą – ir palaistyti. Rankelės nenuilstamai pluša, o akelės džiaugiasi gražiais ir spalvingais žiedais. Praeidama pro šalį vis nusiskinu kokį lapelį ar žiedelį, pauostau, suvalgau, ir širdis pražysta iš laimės. Gyvenu žolynų ritmu ir jaučiuosi laiminga!Žolynus surinkti padeda mano nenuilstanti mamytė, kartu visada smagiau pasidžiaugti gamtos dovanomis!
Prisirinkus pilnus krepšelius gamtos gėrybių, skubu namo (juk svarbu, kad augalai neperkaistų), džiaunu juos namo palėpėje paskleisdama ant didelių kartono lapų, ilgesnius rišu į ryšulėlius ir kabinu palubėje. Šiais metais dėl sausros ir karšto oro viskas greitai ir gerai išdžiūvo. Išdžiūvusias vaistažoles smulkinu sekatoriumi centimetro ar poros centimetrų dydžio gabalėliais, suberiu į medvilninius ir lininius maišelius ir laikau specialiai tam skirtoje lentynoje, nuo saulės naktinėmis užuolaidomis apsaugotame vėdinamame kambaryje (tinklelis ant lango apsaugo nuo nepageidaujamų vabzdžių). Žoleles reikia dažnai tikrinti, ar nėra kandžių. Esant reikalui, padedu maišelį ant „liftuko“ (ar molinės krosnies) 60° temperatūroje, tada kandžių lervos išropoja į paviršių, belieka atrišus jas surinkti. Kandys puola tikrai ne visas žoleles. Jų mėgstamiausios yra kiaulpienės ir medetkos. Sumaišytus arbatėlių mišinukus taip pat laikau tamsiai, kartoninėse dėžėse, sausame ir vėsiame kambaryje, nes nuo saulės šviesos žolelės blunka, jose mažėja veikliųjų medžiagų.
