Štai ir atsirita vasaros viliokės vidurys. Rodos, tik ką iš žemės dygo žali daigeliai, o jau greitai javų laukuose plauks lengvą duoną dovanojantys kombainai.

 

Iš tikrųjų, galime sakyti, kad duoną dabar gauname lengviau nei tada, kai mūsų protėviai iš sėtuvių rankomis žerdavo grūdus į ką tik arkliuku suartą žemę, lygiai taip pat rankomis ir pjaudavo užaugusius javus. O kiek daug žmonių reikėjo jau subrendusiems grūdams surinkti!

 

Dabar paprasčiau. Traktoriukas tik pirmyn atgal suūžia ir, žiūrėk, visas darbas padarytas!

 

Užuot daug dirbę, galime iš karto mėgautis duonele… Tikrai taip. Kam dirbti, jei duonos ir taip yra? Kam varginti rankas ir galvą, jeigu yra kas viską padaro už mus?

 

Taip ir tobulėjame… Žinodami, ne kaip sukurti, o kaip gauti. Nebežinome tikros duonos skonio… Tikra duona – tai ne tik miltai, raugas ir ilga ližė, tai ir prakaitas, nerimas ir viltis. Viltis pagaliau paragauti to, dėl ko vargome beveik visus metus. Juk grūdus reikėdavo ir per žiemą išsaugot. Na, kad pelės ar tamsoje krebždantis kaimynas nesugraužtų.

 

Dabar retai ką mokame daryti. Už mus tai padaro mašina arba kaimynas.

 

Ar suskaičiuotume dabar, kiek pašinų iš rankų esam traukę? Kaip keikdavomės jų į rankas įsidūrę, kol vos vieną lentą baigdavom pjauti, obliuoti, šveisti! Ir kaip paskui džiaugdavomės net ir apykreivėmis grindimis!

 

Laikai pasikeitė. Kam reikėdavo įdėti daug jėgų, dabar nereikia net rankos pakrutinti. Ir šokdavom, ir dainuodavom, ir piešdavom, o dabar nieko nereikia – galima vienu piršto spustelėjimu televizorių įjungti ir viską su kaupu gauti. Gaila, kad dar nuo maisto vaizdo nepasisotinam….

 

Tik vis dažniau kažkokios kvailos mintys į galvą lenda… apie nenumaldomą vienatvę. Apie nenumaldomą gyvenimo tuštybę. Ir apie keistą gyvenimišką suirutę, kurioje, rodos, tiek daug darbų, tačiau per dieną taip nieko ir nepadarom…

 

Iš tikrųjų, su žiniomis, kurias dabar galime gauti, pasaulis juda labai greitai. Labai greitai reaguojame į įvairius įvykius, juos aptariame, priimame sprendimus ir… pamirštame, kad gyvenimas per trumpas, jog visą jį praleistume vien mąstydami, kaip gyventi.

 

Sužinojome, kad brangs cukrus? Lėkte lekiam į parduotuvę prisipirkti cukraus, kad tik jo turėtume pilnas spinteles. Sužinojome, kad atvažiuos svečių – lekiam pripirkti vaišių, kad tik jie, „nabagai“, turėtų ką valgyti. Ir suprantama, paskui viską susenusį išmetame. Ir visai nepagalvojame, kad tas lėkimas cukraus ar maisto atima iš mūsų laiką ir jėgas. „Akcija“ nėra gyvenimo būtinybė. Gyvename vieną kartą ne tam, kad skubėtume pasinaudoti akcijomis, o tam, kad galėtume pasidžiaugti pasauliu, kuriame esame. Kad galėtume jį pamatyti, pajausti ir sukurti gyvenimą. Ne pasiskolinti iš televizoriaus ekrano, bet sukurti!

 

Ar tikrai valgome cukrų kibirais, kad turėtume savo gyvenimo laiką eikvoti žygiui į parduotuvę? Ar tikrai svečiai būna tokie besočiai ir nelaimingi, jeigu ant stalo neranda įdarytos vištos, lydekos, silkės ir dar kvaitulį galvoje keliančių gėrimų? Ar tikrai svečiai pas mus atvažiuoja pavalgyti, o ne pabendrauti?

 

Kodėl nematome gamtos, namų, vaikų, svečių? Gal todėl, kad nuolat lekiame ten, kur viskas svetima? Svetima ne tik vieta, bet ir mums diktuojamas gyvenimas. Kodėl negalime patys kurti, užuot viską tik pasiėmę? Ar mokame kalbėti dėl to, kad patys kalbame, ar dėl to, kad radijo klausome? Kodėl, net nebandydami patys kažką padaryti, pykstame ant kitų, kad jie blogai padarė?

 

Neskanus maistas? O gal pats pasigamintum skaniau? Kažkas negražiai šoka? Kas trukdo tau išmokt geriau šokti? Negraži daina? O ką veiki laisvalaikiu, gal galėtum pats gražesnę sukurti?

 

Gaudami ir imdami gyvename svetimą gyvenimą. Tą gyvenime, kuriame nėra nieko mūsų. Jeigu visi skuba tik į vieną parduotuvę, ar tikrai esame įsitikinę, kad ta parduotuvė skirta būtent ir mums?

 

Esame visi unikalūs ir tik patys gyvendami savo gyvenimą galime išlikti savimi. Ne tik išlikti, bet ir tapti tais, kurie ne tik ima, bet ir duoda. Iš kurių net norėtų visi imti. Ir tai yra paprasta, nes tai yra gyvenimas, kuriame reikia dalintis. Dalindamiesi, o ne imdami galime atrasti laiko ir sau, ir kitiems. Žmonių bendravimas yra skirtas ne tik skrandžiui, bet ir sielai pasotinti.

 

Kam gi žiūrėti į šokančius, jei gali ir pats šokti? Kam gi klausytis dainuojančių, jeigu gali pats dainuoti? Kam gi pirkti maistą, jeigu gali jį pats užsiauginti ir pasigaminti? Nėra prasmės? O kokią prasmę turi medis? Išdygdamas, augdamas, vešėdamas, subrandindamas sėklas ir nudžiūdamas? Tą pačią kaip ir mes – klestėti iki pat paskutinės akimirkos.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close