„Karas. Čečėnijos tragedija“
Arkadij Babčenko. Karas: Čečėnijos tragedija. Vertėja Irena Ramoškaitė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 400 p.
Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – knygą „Karas. Čečėnijos tragedija“. Tai žinomo rusų žurnalisto, aršaus dabartinės Kremliaus politikos kritiko Arkadijaus Babčenkos kūrinys. Dar nesulaukęs dvidešimties jis dalyvavo Pirmajame Čečėnijos kare (1994–1996), paskui ir Antrajame (1999–2009). Dirbo karybos apžvalgininku Rusijoje įvairiuose leidiniuose ir TV kanaluose, filmavo dokumentinius reportažus, veikė karštuosiuose taškuose Pietų Osetijoje ir kitur.
Kaip ne kartą yra pripažinęs savo interviu, A. Babčenka pradžioje laikėsi didžiavalstybinių pseudopatriotinių nuostatų, troško kvapą gniaužiančių nuotykių ir žygdarbių, tačiau pamažu jo požiūris į daugelį dalykų ėmė keistis. Arkadijus netrukus suprato, kad jo gimtoji Rusija galutinai pasuko neapykantos, įtampos eskalavimo, agresijos prieš kaimynus ir atviro susidorojimo su kitaminčiais keliu. Pačios baisiausios diktatūros link.
Po kritiškų atsiliepimų internete apie Maskvos valdžią ir jos vykdomą politiką autoriui pradėtos kelti sufabrikuotos bylos, pasipylė anoniminiai grasinimai susidoroti. Likti toliau gyventi Rusijoje reiškė pakliūti į kalėjimą arba atsisveikinti su gyvybe. 2017 m. vasarį A. Babčenka persikėlė į Kijevą, kur įtikinamai demaskuoja ir griežtai kritikuoja grobikiškus Kremliaus režimo veiksmus Ukrainos atžvilgiu.
2018 m. gegužę visą pasaulį sukrėtė žinia, kad A. Babčenka nužudytas, bet netrukus paaiškėjo, kad mirties inscenizavimas tebuvo slapta Ukrainos saugumo tarnybų operacija siekiant sulaikyti žurnalisto žmogžudystę rengusius slaptųjų Rusijos tarnybų finansuojamus asmenis. Šiuo metu A. Babčenkai skirta apsauga, jis priverstas gyventi gana suvaržytas, bet nutraukti veiklos nesirengia.
Knygoje „Karas: Čečėnijos tragedija“ autorius prisimena savo patirtį Čečėnijos kare, kai aštuoniolikmetis naivus vaikinas pateko tiesiai į mėsmalę. Knygoje rusų kariuomenė vaizduojama kaip raketomis, sunkiąja artilerija, lėktuvais ir tankais ginkluotų nusikaltėlių gauja. Karas tokiems – galimybė nevaržomai prievartauti, prisiplėšti ir išvengti kalėjimo. Čia viešpatauja sadistiniai impulsai ir nežabotas godumas. Nužmogėja ne tik kariuomenė – visas sociumas pradeda gyventi pagal kalėjimo modelį, vadovautis dedovščinos principais. Būtent tai, pasak A. Babčenkos, ir yra siaubingiausia.
Mes nežinome, dėl ko kariaujame. Neturime tikslo, moralinio pasiteisinimo. Mus siunčia žudyti ir mirti neaišku už ką <…>. Tame pulke visi nekenčia visų, virš aikštės, it susmirdęs sunkus debesis, tvyro beprotybė ir neapykanta – ir šis debesis įsismelkia į jauniklius kaip citrinų rūgštis: prieš išsiunčiami į mėsmalę mes nelyg šašlykas privalome prisitraukti baimės ir neapykantos raugo. Taip paprasčiau stipti.
