Pašauktas mylėti žemę
Daugelis Prienų rajono ir Birštono savivaldybės žmonių, o ypač ūkininkai, pažįsta Aleksandrą Lugauską kaip ilgametę patirtį turintį agronomą. Beje, jis vienintelis ir dalijosi savo žiniomis su dabartiniais ūkininkais, nes kiti agronomai kolūkių irimo metu išėjo į kitus darbus ar patys pradėjo ūkininkauti. Ilgus metus dirbdamas AB „Litagros prekyba“, A. Lugauskas supažindino rajono ūkininkus su naujovėmis žemės ūkyje. Tad susipažinkime su Aleksandru iš arčiau.
Pašaukimas atėjo iš vaikystės…
Aleksandras – tikras dzūkas, kilęs iš Alytaus rajono, Simno apylinkėje esančio Aitvariškių kaimo. Gimė ir augo ūkininkų šeimoje, buvo trečias ir jauniausias vaikas. Pradinę mokyklą baigė Saulėnuose, septynmetę – Simne, o agronomijos mokslus krimto Daugų žemės ūkio technikume.
„Tėvai turėjo 12 ha žemės, iš kurios, būdami darbštūs, sugebėjo išmaitinti šeimyną. Tėvas buvo labai tvarkingas ir nagingas žmogus. Mūsų šeima turėjo kuliamąją mašiną, kuria iškuldavo ne tik savo javus, bet uždarbiaudavo ir pas kitus ūkininkus. Būdamas galvotas žmogus, tėvas nusipirko mašinai detales, o medžio darbus atliko pats. Taip ir sumeistravo kuliamąją, kurią arkliu perveždavo iš vienos vietos į kitą, kai reikėjo kulti javus. Mano tėvas buvo savamokslis išradėjas, sugebėdavęs pasidaryti reikalingus padargus savo ūkiui. Be to, jis buvo gana apsišvietęs, domėjosi šalies istorija, užsienio šalių gyvenimu, žinojo daugelio pasaulio šalių sostines, gyventojų skaičių ir daug kitų įdomių dalykų. Turėjo „batareikinę“ radiją, klausydavosi žinių ir, kaip buvo madinga, „Amerikos balso“, – dalijasi Aleksandras vaikystės prisiminimais.
Pasiturimai ir tvarkingai gyvenę ūkininkai vos per plauką išvengė tremties. Sako, teko slapstytis netoli namų esančiame beržynėlyje, nes apie galimą trėmimą informavo geri žmonės.
Visi trys Lugauskų vaikai baigė mokslus ir įgijo specialybes. Matyt, žinių troškimą lėmė tėvų auklėjimas, supratimas, kad tik išsimokslinęs žmogus gali daugiau nuveikti ir geriau gyventi. Vyriausioji sesuo dirbo mokytoja, brolis – gaisrininku, o Aleksandras pasirinko garbingą duonos augintojo specialybę. Kodėl agronomo, o ne ką nors kita?
„Iš vaikystės tai atėjo. Prisimenu, kaip atvažiuodavo tarybinio ūkio agronomas, paaiškindavo darbininkams, ką jie turės dirbti, pakomanduodavo – ir man tai padarė įspūdį. Atrodė, kad būti agronomu labai įdomu, kad jo visi klauso… Nelabai daug nutuokiau apie žemės ūkio mokslus, tačiau įstojau į Daugų žemės ūkio technikumą. Mokslas sekėsi gerai, gavau stipendiją, dar 20 rublių iš namų, šiek tiek lašinių, kopūstų ir nieko daugiau nereikėjo“, – sako Aleksandras.
Pomėgių buvo įvairių, bet pasirinko agronomo kelią
Mokydamasis Dauguose Aleksandras domėjosi sportu, gerai žaidė stalo tenisą, buvo pagrindinių komandų „pirma raketė“, jam gerai sekėsi ir groti. „Gal būčiau ir daugiau pasiekęs, kas žino… Buvau šeimoje pats jauniausias, mylimiausias, tad tėvas, pardavęs bulių, daug negalvodamas akordeoną nupirko, groti išmokau, ir dabar dar pagroju“, – sako Aleksandras.
Prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės gražūs ir šilti. Jau prabėgo daug metų, kai išsiskirstė technikumo absolventai, o bendrystė ir draugystė išliko. Sako, ir dabar su kai kuriais bendramoksliais susitinka, turi apie ką pasikalbėti, pasidalinti prisiminimais.
Baigęs Daugų žemės ūkio technikumą, jaunas specialistas gavo paskyrimą dirbti į Alytaus rajoną, bet dirbo vos kelis mėnesius, nes buvo pašauktas į kariuomenę.
Grįžęs iš armijos, įsidarbino Prienų rajone, mat norėjo būti arčiau sesers, kuri dirbo mokytoja.
Keletą metų dirbo kolūkio brigadininku, vėliau – jau kitame kolūkyje vyr. agronomu, o kolūkius sujungus – irgi vyr. agronomu.
Laikas ėjo, didėjo patirtis, kurią jau galėjo perduoti ir kitiems specialistams, tad Aleksandras pradėjo dirbti Prienų rajono Žemės ūkio skyriuje augalų apsaugos agronomu. Šioje darbovietėje išdirbo daug metų. Atėjo nepriklausomybės metai, iro kolūkiai, kūrėsi nauji ūkininkų ūkiai. Jiems reikėjo žemės ūkio specialistų pagalbos ir konsultacijų, tad Aleksandras pradėjo dirbti Konsultavimo tarnyboje.
Darbas žemės ūkyje labai pasikeitė
Kalbėdamas apie pirmuosius nepriklausomybės metus, Aleksandras sako, kad jie buvo įdomūs. Kūrėsi ūkiai, reikėjo daug žinių, žmonėms – patarimų, daugelis agronomų jau buvo metę darbus ir išsilakstę iš griūvančių kolūkių kas sau – kas rado kitą darbą, kas pradėjo ūkininkauti… Taigi, Aleksandrui veiklos ir darbo užteko, nes reikėjo mokyti ir informuoti ūkininkus, kaip pasinaudoti mokslo naujovėmis – naujais cheminiais preparatais, trąšomis bei naujomis technologijomis.
Visgi agronomo darbas dabar jau kitoks. Skiriasi pats žemės dirbimas, naudojamos technologijos, taip pat trąšos ir kiti preparatai.
„Dabartinis ūkininkavimas labai skiriasi nuo ankstesniojo naudojamomis technologijomis. Dabar yra galybė įvairių biomedžiagų bei cheminių preparatų, leidžiančių padidinti derlių, sumažinti ligas, kenkėjus bei piktžoles, tačiau nuo to nukenčia ir pati dirva. Šiuo metu labai mažai kur taikoma sėjomainų sistema, todėl žemė pakankamai neatsigauna. Žemei reikia ir organinių medžiagų, žaliųjų pūdymų, nes cheminės trąšos yra linkusios išsiplauti iš dirvos. Nemaža dalimi žemdirbių auginamą derlių lemia ir oro sąlygos. Tai patvirtina ir šie metai, kurie buvo itin nepalankūs“, – sako Aleksandras.
„Litagros“ pradžia buvo 1994 m., kai Lugauskai įkūrė parduotuvę savo namuose, o vėliau nupirko parduotuvės pastatą. Aleksandras tada dar dirbo Konsultavimo tarnyboje.
2002 metais Aleksandras pradėjo dirbti agronomu konsultantu AB „Litagros prekyba“. Ir sėkmingai dirbo, mokėsi, domėjosi. Toks jau jo būdas. Nuoseklumu, žinių siekimu panašus į tėvą, Aleksandras daug ko išmokė ūkininkus. Beje, ir savo žmoną Janiną iš buhalterės „perkvalifikavo“ į agronomę…Tiesa, prieš tai ji jau dirbo Ašmintos agrarinėje tarnyboje.
Šeima – didžiausia vertybė
Janina ir Aleksandras susituokė 1969 metais, tad netrukus švęs savo auksines vestuves.
Per tuos gražius ir darnius 48 metus jie užaugino sūnų ir dukrą, susilaukė keturių anūkų. Dukra Inga taip pat pasirinko žemės ūkio specialybę, baigė mokslus Žemės ūkio universitete, įgijo magistro laipsnį. Ji su vyru ir perėmė Aleksandro 30 ha ūkį pagal ankstyvo pasitraukimo iš žemės ūkio gamybos programą.
Sūnus Artūras yra baigęs Kauno technologijos universitetą, įgijęs statybos inžinieriaus specialybę, bet dirba Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje pamainos vadu.
Lugauskai su meile kalba apie savo suaugusius vaikus ir anūkus. Vaikai gyvena ir dirba šalia tėvų, neišvažiavo į tolimus užsienius laimės ieškoti. Anūkai kol kas dar mokosi. Vienas studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete biochemiją, kitas – dar lanko „Ąžuolo“ progimnaziją. Dukros sūnus Karolis – dvyliktokas, buvęs irkluotojas, vienintelė anūkė Nomeda mokosi „Ąžuolo“ progimnazijoje, turi gabumų menui.
Mėgsta keliauti ne tik po Lietuvą
Lugauskai visą laiką mėgo keliauti. Kai nebuvo galimybių išvažiuoti į kitas šalis, su „Moskvičiumi“ išmaišė visą Lietuvą. „Susimesdavo vaikus į mašiną – ir į kelionę. Į tolimesnius užsienius išsiruošėme, kai Lietuva tapo nepriklausoma“, – sako Aleksandras. Daug jau aplankyta Europos šalių, plaukiota laivais, keliauta autobusais, lėktuvais. Jie nesėdi namuose, jei tik atsiranda galimybė – jau ir kelyje. Žinoma, dabar jau turi daugiau laisvesnio laiko… Aleksandras jau pasitraukė iš aktyvios veiklos, tačiau sako, kad kažko trūksta. Įpratęs visada būti įvykių sūkuryje, besidomintis naujovėmis, jis sunkiai pratinasi prie senjoro dienotvarkės. Tačiau, jeigu nori, yra kuo užsiimti – knygos, teatras, koncertai ir kiti įvairūs renginiai. Aleksandras dar neatmeta galimybės ir įsijungti į kokį meno saviveiklininkų būrį – juk pagroti smagu…
Janina irgi nenustygsta vietoje – ji konsultuoja ūkininkus, rūpinasi, kad laiku gautų reikiamų sėklų, trąšų ar cheminių preparatų. Laisvalaikiu dar mėgsta megzti (štai ir dabar ant stalo guli keletas numegztų kojinaičių neišnešiotukams), dar užsiima sportu, veda užsiėmimus savo kaimo moterims. Veiklos Lugauskai turi ir nuobodžiu gyvenimu nesiskundžia.
Praėjo sunkus pavasaris, vasara irgi gero derliaus nežada, nes perdžiūvusi žemė nebus dosni. Sunku agronomui matyti tokius gamtos padarinius, bet gamta tvarkosi pagal savo taisykles ir dėsnius, o mums reikia išmokti prie jų prisitaikyti. Juk žmogus – ne Dievas, jis tik tas, kuriam pavesta tvarkytis Žemėje, ją gražinti ir puoselėti bet kokiomis sąlygomis.
