Klojimo teatrų festivalyje netrūko geros nuotaikos
Šeštadienį nuo pat ryto besiniaukstantis dangus neišgąsdino liaudies meno mylėtojų. Jie visi sugužėjo į Birštono savivaldybėje, Matiešionių kaime, Galinių sodyboje vykusį klojimo teatro festivalį „Kur Nemuno mėlynas kelias“. Šis visų laukiamas festivalis yra tapęs tradiciniu ir vyksta kas antri metai.
Gausiai susirinkusius žiūrovus pasveikino Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė. Ji pasidžiaugė Birštono vienkiemio bendruomenės iniciatyva rengti šį festivalį, padėkojo bendruomenės pirmininkui Vytui Kederiui bei režisierei Beatai Klimavičienei už įdėtą darbą ir pasiektus puikius rezultatus puoselėjant liaudies meną ir saviveiklą.
Pirmieji scenoje pasirodė svečiai iš Lenkijos – Karyčino miesto senjorų teatras. Jie klojimų teatro festivalyje dalyvavo svečio teisėmis ir parodė Moljero komediją „Miestelėnas bajoras“. Šiai pjesei būdinga lengva satyra, išryškinanti ir pajuokianti žmogaus siekį būti tuo, kuo jis nėra, siekį išgarsėti, trokšti garbės ir galios, kurių jis nenusipelnė.
Svečiai iš Lenkijos sulaukė daug plojimų ir palaikymo, o vienas žinomas dailininkas netgi padovanojo aktoriams savo nutapytą paveikslą.
Šventės organizatoriai ir šeimininkai Birštono vienkiemio teatras pristatė puikų publicistinį vaidinimą „Kalboje – tautos stiprybė“, kuris buvo parodytas ir Šimtmečio dainų šventės metu.
„Tautos stiprybė… kelias nuo pirmojo lietuviško žodžio atsiradimo mūsų lūpose, kalbos laisvė ir nepriklausomos Lietuvos siekis, lietuvių tautos tautiškumas šiandien… Šviesa, ėjusi per keturis šimtmečius iki Vydūno, mūsų tautos dramaturgo, filosofo ir kultūros veikėjo. Lietuvos ateitis kiekvieno mūsų rankose. Todėl norėkime, kalbėkime ir atraskime vis kažką naujo ir ypatingo mūsų valstybėje. Tegul Lietuva žydi ir klesti visose gyvenimo srityse. Išugdykime sąžiningą, skaidrią ir atsidavusią savo šaliai kartą, kuri kurtų dorą kitų kartų ateitį, tuo pačiu saugodama senolių papročius ir tradicijas. Branginkime kiekvieną gimtosios žemės lopinėlį, saugokime ir puoselėkime gražiausias vertybes. Tikėkime savimi ir savo Tėvynės šviesia ateitimi. Išlaikykime tautiškumą, juk Lietuva – išskirtinis kraštas, per tūkstantmečius išlaikęs ir išsaugojęs pačią autentiškiausią kalbą. Juk mūsų valstybė – tautos namai…“ Gražius žodžius lydėjo pačios gražiausios lietuviškos dainos.
Labai puikiai dabartinį laikotarpį ir nuotaikas perteikė Kaišiadorių kultūros centro teatro pristatyta inscenizacija „Išvarytieji“ (pagal R. Granausko apysaką „Juodas gaidys raudona uodega, vardu Jonas“). Ką norima pasakyti šiuo spektakliu? Spektaklio pristatyme sakoma: „ Pasirinkimą inspiravo gailestis. Gailestis motinų, laukiančių iš norvegijų, anglijų negrįžtančių vaikų, gailestis išvytųjų ne tik iš paežerių, bet ir iš savo gyvenimo, iš užuojautos, pagarbos lauko“.
Spektaklyje perteikiama vienų likusių senyvų moterėlių baimė dėl vienkiemiuose siaučiančių plėšikų, baimė ne tik dėl turto, bet ir dėl savo gyvybės. O tokių „personažų“ mūsų mieloje šalelėje daug, labai daug. Tokie kaimo žmonės vis dar laikosi įsitvėrę vieni kitų, surištų bendru likimu, gyvena, nors nieko per daug nesitiki. Spektaklyje pagyvenusios moterėlės skaičiuoja gautus iš verslininko pinigėlius už savo žemę ir namelius, nuogąstaudamos, kas bus, jeigu jos gyvens per ilgai? Šiame režisieriaus Jono Andriulevičiaus pastatyme išryškinama skaudi mūsų tautos moralinė degradacija, su vis dar rusenančiomis žmogiškumo kibirkštėlėmis… Gal dar iš jų kas nors įsidegs?
Gerai žiūrovus nuteikė Birštono kultūros centro teatro spektaklis – komedija pagal J.Tumo-Vaižganto kūrinį „Žemės ar moters“. Spektaklyje kalbama apie niekaip nuotakos neišsirenkantį ir jau senberniu tapusį klebono ūkvedį Joną, kuris niekaip neapsisprendžia, ko jis nori – žemės ar moters? Visgi Jono kaimynui, ūkininkui, saldžialiežuviui Rudžiui, kartu su jaunamarte Pele, pavyksta senbernį „apmoninti“ ir parinkti jam į žmonas pakankamai brandžią mergą Karusę, turinčią žemės ir namus…
Klojimo teatro festivalyje jau ne pirmą kartą dalyvavo Kelmės mažojo teatro kolektyvas, tad ir šį kartą iš jų buvo laukiama tam tikro siurprizo. Jie Matiešionių kaimo Galinių sodybos kieme suvaidino nuotaikingą komediją pagal A. Čechovo „Piršlybos“. Tai spektaklis apie žmogaus tuščiagarbiškumą, savanaudiškumą ir nesveikas ambicijas, kurias pavyksta šiaip taip užgožti atsiradus jausmui – meilei…
Visą dieną, kuri buvo saulėta ir šilta, linksmino Tautkaičių kaimo kapela „Sūduva“. Tad norintys galėjo ir padainuoti, ir pašokti.
Kiemo pakraščiuose įsitaisę amatininkai siūlė pirkti medžio dirbinių, megztų raštuotų pirštinių, o Matiešionių kaimo žolininkė Birutė vaišino arbata ir sūriu su medumi.