home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Kaip keista, kad dar nespėję pažinti pasaulio grįžtame į pačią pradžią. Į tą pačią pradžią, kai vėl liekame vieni dideliame pasaulyje.

Redaktoriaus savaitė. Kaip keista, kad dar nespėję pažinti pasaulio grįžtame į pačią pradžią. Į tą pačią pradžią, kai vėl liekame vieni dideliame pasaulyje.

Kaip gera, kai šlama medžių lapai... Karštą vasaros dieną jie suteikia net dvi viltis. Pirmoji viltis – juos šlamenantis vėjas atneš vėsesnio oro gūsį, kuris paglostys ne tik medžių lapus, bet ir mūsų kūną. O kaip gera, kai vos alsuojantį nuo karščio kūną atgaivina nors ir trumpa, bet švelni vėjo banga.

 

Ir antroji viltis – lapų šlamėjimas išduoda medžio buvimo vietą. Tą vietą, kurioje galima pasislėpti nuo kartais negailestingų saulės spindulių. Kaip gera, kai, rodos, nuo karščio sprogsianti kakta staiga panyra į vėsų medžio šešėlį ir leidžia bent akimirkai atsikvėpti.

 

Joks lietsargis, namas, stogas nesuteiks tiek vėsumos ir malonumo kaip tvirto medžio pavėsis.

 

Lygiai taip pat niekas niekada nesuteiks tiek saugumo ir paguodos, kokią suteikia mylimo tėčio ar mamos apkabinimas, pavėsis ar užuovėja. Būtent tie patys mažiausi, mažučiukai, kurie glaudžiasi prie savo tėvų, išduoda, kokie esame galingi. Tam mažam žmogučiui, kuris užaugs galbūt kur kas sumanesnis ir laimingesnis už mus, vien apkabinimu ar švelniu rankos padėjimu ant peties suteikiame viską – pasaulį. Saugų pasaulį.

 

Kaip baikščiai pribėgęs prie tėvų jis pasislepia nuo dar nepažįstamo ir baugaus pasaulio, taip su kiekvienu padrąsinimu, apkabinimu ir tiesiog rankos paėmimu drąsiai žengia į nepažįstamus tolius. Į pasaulį, kurio dar nepažįsta. Į pasaulį, kuris... žavi. Neverčia nusivilti, neverčia nekęsti, neverčia abejoti. Pasaulį, kuris išskėtęs rankas, tarsi medis savo plačias šakas, laukia to mažyčio žmogaus atėjimo. Laukia, kol tas mažučiukas žengs drąsesnį žingsnį ir pasaulis galės jį apkabinti, priimti į savo amžiną globą.

 

Keista stebėti, kai tas mažas mažučiukas tampa ne toks jau ir mažas. Tampa ne toks ir baikštus. Tampa dideliu. Didesniu už tėvus. Ir kaip sunku suprasti, kodėl taip greitai?!

 

Kodėl taip greitai tas, kas paguodą rasdavo tėvų glėbyje, paguodą randa tik svetimuose glėbiuose? Kodėl taip greitai tas mažas žmogutis, kuris verkdamas apkabindavo tėtį ir mamą, užaugo? Kodėl taip greitai verkdami tėčiai ir mamos laukia to didelio mažo žmogučio apkabinimo? Kodėl taip greitai plačiomis rankomis paguodą teikia ne tėčiai ir mamos, o tas mažas mažutis?

 

Laikas negailestingas. Tiesiog nepastebime, kaip krykštaujantys vaikai tapo vyrais ir moterimis. Tiesiog nepastebime, kad paguodos jau reikia mums patiems. Nepastebime, kada patys iš krykštaujančių vaikų tapome suaugusiais žmonėmis. Tais, kuriems nevalia prašyti paguodos. Tais, kurie patys turi ją suteikti, nors širdyje vis dar esame tie patys mažučiukai... Išsigąstantys, norintys verkti ir prisiglausti...

 

Kaip keista, kad dar nespėję pažinti pasaulio grįžtame į pačią pradžią. Į tą pačią pradžią, kai vėl liekame vieni dideliame pasaulyje. Kai nusiraminimą ir paguodą randame vieninteliame tame pačiame glėbyje. Tik jau ne tėvų, o savo vaikų. Koks stebuklingas yra tas apkabinimas! Turbūt niekas pasaulyje taip negali sušildyti, nuraminti ir apsaugoti kaip mylimo žmogaus apkabinimas. Turbūt nėra galingesnio ginklo pasaulyje, kuris suvienytų šeimą... arba ją suardytų...

 

Apkabinimas.

 

Kaip keista... Kai gimsta mažas mažuliukas... Šypsosi, verkia, miega, juda, auga. Keista, kad kartais ta meilė tampa neapykanta. Kaip keista, kad kartais tas mažas mažuliukas užaugęs ne tik neapkabina tėvų, bet atima juos ir iš kitų...

 

Laikas negailestingas. Per vos akimirką trunkančius kelis dešimtmečius vaikas pats tampa guodėju ir per tokią pat akimirką jis gali tapti naikintoju. Naikintoju, kuris gailesčio nejaus ne tik svetimam, bet ir savam. Argi nekeista, kai mažas mažytis auga be ateities? Be tos ateities, kurioje galėtų apkabinti savo tėvus, juos paguosti ir nuraminti. Argi nekeista, kai patys tėvai nori ne apkabinimo.

 

Kodėl patys tėvai bėga nuo vaikų? Kodėl jie slepiasi už pramogų ir linksmybių? Galbūt todėl, kad laikas negailestingas? Galbūt todėl, kad laikas atėmė iš jų galimybę užaugti?

 

Bet kodėl jie dėl pramogų aukoja tą varganą dalelę laiko? Tą dalelę, kuri ne tik išmokytų guosti, bet ir užauginti medį. Medį, kurio šešėlyje rastume pavėsį ir atgaivą, užuovėją ir ramybę.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close