100 metų fotografo objektyve
Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė primena Prienų miesto šimto metų istoriją, kurią iliustruoja muziejaus fonduose saugomos nuotraukos. Prienų krašto muziejaus fonduose saugoma per 10 tūkst. nuotraukų.
Muziejaus fonduose saugomos nuotraukos atskleidžia, kaip keitėsi Prienai: nuo dulkinų gatvelių, kuriais važinėjo arklių traukiami vežimai, iki lygių ir tiesių gatvių, nuo medinių namukų iki renovuotų daugiabučių kvartalų…
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Prienai, kaip ir anksčiau, buvo valsčiaus centras. Visa miesto valdžia telkėsi Prienų miesto tarybos ir valdybos rankose. Savivaldybės būstinė buvo įsikūrusi Nepriklausomybės gatvėje.
Pirmasis miesto tarybos posėdis vyko 1918 m. gruodžio 19 d. Slaptu balsavimu pusei metų prezidiumo pirmininku buvo išrinktas dr. Juozas Brundza, kurį galima laikyti pirmuoju miesto burmistru. Tarpukario laikotarpiu Prienų miestą valdė septyni burmistrai.
Šiuo laikotarpiu tarybos nutarimai prilygo įstatymui. Gruodžio 20-ąją nustatytos policijos pareigybės, svarstyta maisto problema, uždrausta varyti ir pardavinėti naminę degtinę. Kitą dieną, gruodžio 21 d., svarstyti miesto gyventojų mėsos aprūpinimo, raštinės įkūrimo ir pašto klausimai.
1920–1927 m. miesto tarybos nare buvo Kotryna Radkevičiūtė-Navikevičienė, o tai nepriklausomybės pradžioje buvo retas reiškinys visoje Lietuvoje.
Nuotraukos primena, kad 1918 m. buvo įkurta „Žiburio“ gimnazija, o 1920 m. pavasarį ant Nemuno kranto pradėtas statyti naujas gimnazijos pastatas, kad 1919 m. Nepriklausomybės g. 77 name įsikūrė paštas.
Prienų alaus bravoras veikė nuo 1868 m. iki 1944 m. 1920 m. bravoro savininku tapo B. Šakovas. Tarpukariu bravoras darė didžiulę įtaką miesto raidai. Bravoras buvo daugiausiai darbo vietų teikianti įmonė, įdarbinusi apie 80 žmonių, bravoro šeimininkas rėmė svarbius miestui ir jo bendruomenei projektus.
Iš oro 1931 m. darytose nuotraukose matoma ir miesto plėtra, kuri prasidėjo 1922 m. išdalinus Prienų dvaro žemes. Architektas Edvardas Peyeris buvo parengęs tris miesto išplėtimo projekto variantus. Pagal pasirinktą planą buvo numatyti 125 sklypai privatiems namams statyti.
Nuotraukose įamžintas ir itin reikšmingas įvykis – elektros įvedimas Prienuose. Inžinieriaus Cezaro Pšemeneckio iniciatyva buvo suprojektuota ir nutiesta 6000 V oro linija iš Kauno į Prienus, kuri vėliau buvo pratęsta į Birštoną ir kitas gyvenvietes, sumontuotos transformatorinės pastotės. 1928 m. pradžioje linija buvo įjungta ir gyventojai pradėjo gauti elektrą.
Nuo 1931 m. balandžio 16 d. Prienai turi autobusų stotį. Pirmoji autobusų stotis buvo įsteigta Aleksandro Finkelšteino kieme.
Nuotraukos primena ir tai, kad 1937 m. lapkričio 14 d. prie kareivinių buvo atidengtas pulko karių iniciatyva pastatytas gelžbetoninis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklas.
Tarpukariu Prienuose veikė nemažai pramonės įmonių: alaus darykla „Goldberg“, 5 malūnai, 2 lentpjūvės, miesto skerdykla, 3 aliejaus spaudyklos, 2 vilnos karšyklos, 2 odų ir kailio dirbtuvės, keletas stalių dirbtuvių, Dromelio kėdžių dirbtuvė, smalos dirbtuvė, terpentino gamykla, paminklų ir betono dirbtuvė, „Artojo“ kooperatyvas, keli restoranai, 2 vaistinės, 2 limonado dirbtuvės, keletas kirpyklų, alinių, dirbo keletas siuvėjų ir kt.
1940 m. buvo įsteigta profesionali gaisrininkų komanda. Buvo leista įsteigti keturiolika etatų, komandai vadovavo Juozas Beitnoras. Tuo metu gaisrinės inventorius buvo ant dviejų ratų sumontuoti stumdomi motosiurbliai, kopėčios, kabliai ir kiti įrankiai. Vykdami gesinti gaisro visą šį turtą ugniagesiai nešdavosi patys.
1941 m. birželio 14 d. neliko laisvės ir nepriklausomybės: mieste buvo suimta ir išvežta keliasdešimt šeimų, buvę valstybės vietos valdžios tarnautojai ir mokytojai. Miestą ir apskritį krėtė nacionalizavimai, trėmimai ir kitos nelaimės.
Nuotraukos primena, kad 1944 m. atsitraukdami vokiečiai susprogdino tiltą ir alaus bravorą, šių sprogdinimų metu nukentėjo ir nemažai aplinkinių pastatų.
1954 m. birželio mėn. Prienuose kilo didžiulis gaisras, sunaikinęs didžiumą pastatų miesto centre. Įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus duomenis – manoma, kad sudegė apie 60 pastatų, o iš viso nukentėjo apie 170 sodybų. Po gaisro pagal skubiai parengtą miesto atstatymo projektą 1955–1958 m. buvo statomi vieno dviejų aukštų tipiniai visuomeniniai pastatai (parduotuvė, paštas) ir gyvenamieji namai. Šie pastatai pakeitė miesto centro vaizdą.
Atstatant centrinę miesto dalį, aikštėje buvo išardytas grindinys, nugriautas prekybinis pastatas, sodinami medžiai, bravoro teritorijoje įrengta autobusų stotis, pirtis ir spaustuvė.
Miestas keitėsi ir toliau: 1959 m. evangelikų liuteronų kapinių vietoje iškyla nauja vidurinė mokykla, 1965 m. birželio mėnesį buvo surengtos ligoninės atidarymo iškilmės, 1969 m. buvusi Prienų pieninė tapo eksperimentinėmis sportinės aviacijos dirbtuvėmis, šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje miesto aikštės rytinėje dalyje buvo pastatytas dviaukštis pastatas, Vytauto, J. Basanavičiaus ir J. Brundzos g. teritorijoje iškilo daugiabučiai. Vienas šių daugiabučių su parduotuve iškilo evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje. Buvo pastatytas tipinis vaikų darželis, autotransporto įmonė, sviesto gamykla, komunalinių įmonių kombinatas, tarpkolūkinė kaimo statybos organizacija, melioracijos statybos montavimo valdyba ir kitos įmonės.
Nuotraukos primena ir pirmojo miesto maršruto „Miškų ūkis–Škėvonys“ atidarymą 1964 m. gegužės 24 d.
Aštuntajame dešimtmetyje miestas plėtėsi karinio miestelio link. Dar vėliau pradėta statyti 3-ioji vidurinė mokykla, už tilto – baldų parduotuvė, Lietuvos žemės ūkio techninis susivienijimas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pirmiausia pasirūpinta sunaikintais paminklais: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklu, pažymėta „Žiburio“ gimnazijos vieta, statomi paminklai laisvės kovotojams, grąžinamas nacionalizuotas turtas.
Per pastaruosius dešimtmečius Prienai labai pasikeitė, ir tie pokyčiai – teigiami. Miestą gražina renovuoti namai, atnaujintos gatvės, džiugina graži Laisvės aikštė.