Devyniasdešimtąjį pavasarį pasitinkant
Balandžio 9 dieną devyniasdešimties metų jubiliejų šventė Birštono seniūnijos Jundeliškių kaimo gyventoja Elena Beržinskienė. Tokia garbinga proga ją pasveikinti atvyko Nemajūnų dienos centro direktorė Irena Šliaužienė, pavaduotojas Vytas Kederys ir socialinės darbuotojos padėjėjos Natalija Černiauskienė ir Agnė Buinickaitė.
Nors Elena ir sulaukė garbaus amžiaus, tačiau atrodo ne pagal metus guvi ir žvali, išsaugojusi puikų humoro jausmą. Tikėjosi sulaukti svečių, tad ir tortu pasirūpinusi buvo, ir vaflių prisikepusi.
Po sveikinimo žodžių ir gražių palinkėjimų susėdome prie vaišių stalo pasikalbėti apie tai, koks tas jos gyvenimas buvo ir kokia jo paslaptis padėjo išlikti jaunatviškai.
Gimė Elena Kimbirauskaitė šituose namuose, kur dabar gyvena. Augo su dar trimis jaunesnėmis sesutėmis. Tėvai ūkininkavo, nors pasak jos, tiek ten tos žemės ir buvo, vos5 ha. Vertėsi sunkiai, tačiau pragyventi galėjo. Į mokyklą teko eiti net į Verbyliškes.
– Sunku buvo, buvau maža, o kai per pusnis žiemą reikėjo eiti, tai vos išbrisdavau. Kartą iš mokyklos vaikai norėjo bėgti gelbėti, bet išsikapsčiau. Žiponėlis virvuke surištas, terbelė ant pečių – ir į mokyklą. Mokytis labai norėjau, bet nebuvo galimybių, tai tik keturis skyrius ir pabaigiau. Labai verkiau, bet tai nepadėjo. Jau tada tėvelis sirgo, teko susitaikyti, kad mokslai baigti. Seserims buvo lengviau, jos galėjo mokytis, – pasakoja apie savo vaikystę Elena.
Kaip ir visų to laiko jaunų merginų dalia buvo verpti, austi ir padėti tėvams prie ūkio darbų. Vėliau laukininkystės darbai kolūkyje. Taip ir pensijos sulaukė.
Elena turėjo (ir dabar tebeturi) Dievo dovaną – puikų balsą. Nuo 14 metų giedojo bažnytiniame chore, o vėliau ir Nemajūnų kolūkio ansamblyje, kai reikia – ir šermenyse.
Ištekėjo jau būdama suaugusi už traktorininko Juozo iš Raižių. Tas atvažiuodavo padėti darbuose netoliese gyvenančiai tetai. Pragyveno kartu nemažai metų, tačiau vaikų nesusilaukė. Vyras iš šio pasaulio iškeliavo prieš 12 metų.
Prisimena Elena baisius karo metus, kai tekdavo slapstytis bulvių duobėse. Jaunos merginos buvo, tada gresiančio pavojaus neįvertino. Frontas eina, šaudo iš visų pusių, o jos galvas iškiša pasižiūrėti…
Neaplenkė ir pokario metų neramumai, kurie buvo dar baisesni už karą.
– Dieną bijok vienų, naktį kitų. Vieną kartą buvom kaime vestuvėse, tai atėjo keturi vyrai su šautuvais. Ir teko šokti. Bet jeigu tuo metu būtų atėję… Dar labai gerai prisimenu, kai paskutinį šeštadienį prieš Adventą atvažiavo dvejos rogės, pilnos miško brolių. O kokie vyrai, o kaip gražiai dainavo „Palinko liepa šalia kelio“! Ir dar šokom visi troboj. Tačiau kas galėjo atsitikti, jeigu būtų sužinoję stribai? – su jauduliu kalba jubiliatė.
Elena sako, kad dabar jai gyventi gerai. Laiko pulkelį vištų, turi katę, kelis šunis, o ožkelė šeimininkei gimtadienio proga ir ožiuką padovanojo.
Dienos labai neprailgsta, pažiūri televizorių, paskaito laikraštį, tačiau regėjimas jau prastokas, reikia akinių. O atėjus šiltesniems orams, vasarą apie namus darbelių užtenka.
Ponią Eleną lanko Nemajūnų dienos centro darbuotojos. Anksčiau padėdavo ruošos darbuose Agnė Buinickaitė, o dabar lankys Natalija Černiauskienė. Kai reikia pas gydytojus, nuveža direktorės pavaduotojas V. Kederys.
Beje, kai sudainavome jubiliatei „Ilgiausių metų“, ji svečiams padainavo dar negirdėtas dainas: „Prie jūrelių ant smiltelių ilgai ieškojau mergelės pėdelių“ ir „Saulutė leidos debesėly“.
Ir garbingo amžiaus sulaukusi Elena moka džiaugtis gyvenimu ir jį vertinti. Džiaugiasi žmonėmis, kurie gyvena aplink, džiaugiasi ir tais, kurie padeda, kai reikia pagalbos.
Džiugiai atsisveikiname su svetinga šeimininke, kuri su giminaičiais žada šauniai atšvęsti gražų jubiliejų ateinantį šeštadienį.
Stasė Asipavičienė
