home Veidai Pakeliui į šimtmetį

Pakeliui į šimtmetį

95-eri – ilgas laikotarpis žmogaus gyvenime, ir ne visiems duota laimė sulaukti tokio gražaus gimtadienio. O štai amžiumi vyriausia Jiezno miestelio gyventoja Alfonsa Bajorienė savo garbingą gimtadienį atšventė balandžio 23-iąją. Su gražia sukaktimi ją sveikino ne tik vaikai ir anūkai bei proanūkiai, bet ir Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas su administracijos darbuotojų delegacija.

 

Prisiminimų keliu į praeitį

Jubiliatę aplankiau vėliau, kai jau nurimo sveikintojai ir galėjome ramiai pasišnekučiuoti, sugrįžti į praeitį, prisiminti ir gerus, ir skaudžius įvykius. Jie jau nutolo ir tapo istorija, prisiminimais, prie kurių kartais vėl norisi prisiliesti, o kai kuriuos visiems laikams užmiršti....

Malonu su jubiliate kalbėtis – viskuo domisi, viskas jai rūpi ir apie visus dalykus turi savo nuomonę. Nedaug rasime tokio amžiaus žmonių, dar skaitančių laikraštį ar naršančių internete. „Dabar jau rečiau močiutė eina prie kompiuterio, nes sužinojo, kad jis kenkia akims“, – paaiškina marti Danutė Bajorienė.

Stebina A. Bajorienės atmintis, kai kalba pasisuka apie praėjusius metus. Ji pasakoja vos ne dienų tikslumu apie įvykius, kartoja savo brangių žmonių pasakytus žodžius, įstrigusius atmintin visam gyvenimui. Nebuvo tas gyvenimas labai lengvas ir gražus, buvo visko, kaip ir kiekvieno gyvenime, bet prisiminti yra ką.

Alfonsa yra kilusi iš netoli Jiezno esančio Pelekonių kaimo. Gimė tvarkingo ir darbštaus ūkininko šeimoje, kurioje ji buvo jauniausia iš 5 vaikų, viena sesė tarp keturių brolių. Taip jau buvo lemta, kad ir vyrą gavo iš to paties kaimo, auksinių rankų meistrą ir dar muzikantą...

Tik likimas nebuvo maloningas šiai gražiai ir darbščiai šeimai. Tėvui teko kareivio dalia – trejus metus kariavo Pirmojo pasaulinio karo fronte, vėliau – dveji metai nelaisvės. O grįždamas iš Vokietijos dar ir aklą likimo draugą parvedė...

 

„Kas dirba, tas turi, kas tinginiauja – tas ir vargsta...“

„Tėvai visą laiką dirbo sunkiai, bet turėjome visko. Daug sėjome linų, nukuldavome ir sėmenis parduodavome, o už gautus pinigus nusipirkdavome visko, ko reikia ūkyje. Auginome kiaules ir sau, ir pardavimui, tik pieną patys suvartodavome, turėjome pulką vištų. Tad nors šeima buvo nemaža, visko užteko. Kaip ir dabar, kas dirba ir netingi – turi visko, o kas tingi – vargsta“, – pasakoja A. Bajorienė.

Taigi ir seniau, kas dirbo – turėjo, kas tingėjo – vargo. Pašalpų niekas nedalijo į kairę ir dešinę. Norėdami prasimanyti pinigų, kad galėtų nusipirkti lopinėlį žemės, važiuodavo į Ameriką, Braziliją. Tačiau grįždavo į Lietuvą įgyvendinti savo svajonių.

Karo metais ir Alfonsa pabuvojo Vokietijoje, kai buvo išvežta darbams.Teko dirbti pas ūkininkus įvairius darbus. Darbšti mergina mokėjo prisitaikyti, nors buvo sunku ir negera svetimame krašte. Tačiau Alfonsa kaip tik Vokietijoje ir išmoko šeimininkauti, kepti pyragus, gaminti ir kitokius poniškus valgius. Pasak močiutės Alfonsos, visur gerai, kai gerai dirbi, tačiau savam krašte į žmogų kitaip žiūri, čia – savi papročiai, savo tradicijos.

„Baisu buvo per karą, bet dar baisesnis buvo pokaris“, – prisimena moteris ir pasakoja, kas vyko, kai pasibaigus karui vyrai ėjo į miškus, kai nežinojai, kas savas, kas svetimas ir kurio reikia bijoti...

Bet laikas eina (o gal mes einam per laiką?), viskas nutolsta ir tampa istorija, kad ir skaudžia.

 

Teko dirbti ir vyriškus darbus

Alfonsos tėvelis mirė anksti, sulaukęs vos 58-erių, kai Alfonsai tebuvo 14 metų. Brolį Julių, dar visai jaunutį vaikiną, nušovė pasienio karininkas, o brolis Pranas su tetos šeima išvyko į Braziliją, kur susirgo drugiu. Ligą pavyko įveikti tik su brolio Vinco parama, nes jis, Lietuvos karininkas, turėjo galimybę padėti finansiškai. Dar vienas brolis Antanas liko gyventi tėviškėje.

Taigi, įvairius ūkio darbus teko dirbti Alfonsai – ir rugius kirsti, ir šienauti, ir arti. Mergina mokėjo visus darbus, nes žinojo, kad gyventi reikia, ir niekas kitas to nepadarys, ir niekas už dyką nieko neduos. „Gerai, kad dar Dievas gerą sveikatą davė...“, – pastebi pašnekovė.

Gera buvo augti Alfonsai vaikystėje tarp keturių brolių, buvo mylima ir lepinama. Tik gaila, kad nerūpestinga vaikystė truko ne taip jau ilgai. Moteris prisimena savo vyresniojo brolio Vinco patarimą, o gal geriau pamokymą: „Esi protinga, vienturtė, niekada neik nuleidusi galvą“. Tuo ir vadovavosi visą gyvenimą – niekam nesilankstė, niekad nesiskundė, kaip sakoma, gyveno pagal sąžinę, taip auklėjo ir savo vaikus.

Svetinguose namuose žmonių netrūko

Ištekėjo jauna, vos 20-ies, už 8 metais vyresnio vyro, su kuriuo susilaukė 5 vaikų: Juozo, Genovaitės, Vytauto, Antano ir Ramutės. Nieko nuostabaus, nes ji buvo iš 5 vaikų šeimos, o vyras – net iš 12-os.

Jauna šeima pradėjo statytis namą Jiezne, kuriame apsigyveno 1952 metais. Ir dabar Alfonsa čia gyvena. Pasak Alfonsos, vyras buvo auksinių rankų meistras, tad visus statybos darbus atliko pats.

Pulkelis vaikų reikalavo dėmesio, tad į jokius darbus iš namų išeiti negalėjo, o kadangi turėjo auksines rankas ir buvo puiki audėja, pradėjo dirbti namudininke Dailės kombinate. Ne visada būdavo laiko austi dienomis, tad normas vykdydavo ir miego sąskaita. Šiame darbe ji išdirbo 17 metų. Be audimo, Alfonsa mėgo ir rankdarbius, gražiai margino velykinius kiaušinius. Mėgo grožį ir jį kūrė aplink save.

Bajorų namai Jiezne buvo visada svetingi. Ypač mielai juose lankydavosi Pikelionių kaimo žmonės, o kai kurie laikinai ir apsigyvendavo. Negana to, kad Bajorai užaugino savo 5 vaikus, dar porai vaikų iš internato taip pat suteikė pastogę ir meilę bei rūpestį. Jie iki šiol prisimena čia patirtą gerumą ir nuolat apsilanko šiuose namuose. Ir dabar pikelioniškiai visai neužmiršo kelio į šiuos namus, o Alfonsa visada laukia žmogaus iš savo gimtinės, laukia žinių.

Šiuo metu Alfonsa gyvena su dukra Romute, netoliese, toje pačioje gatvėje ir kiti vaikai pasistatė namus. Tik vienas gyvena Alytuje. Juokaujam, kad ir šią gatvę reikėjo pavadinti Bajorų gatve...

Kaip dabar gyvena Alfonsa? Gerai gyvena, su šypsena, gera nuotaika. Netgi vaistų nuolat negeria, sako, kartais „nuo spaudimo paima tabletukę“. Viską valgo, kartais ir riebiau užsimano. „Man ir daktarė sakė, kad jeigu kas tinka, tai ir valgyk. Laikausi tik tokios taisyklės – nekišti kiek telpa, geriau jau per du kartus pavalgyti“, – šypsosi garbaus amžiaus sulaukusi moteris.

 

Su brolio Vinco dovanotu paveikslu – į Baltijos kelią

Su malonumu Alfonsa prisimena Sąjūdžio laikus, su smulkmenomis gali papasakoti, kaip su vyru automobiliu važiavo į Baltijos kelio akciją, prie mašinos pritvirtinę brolio Vinco dovanotą paveikslą su visų trijų Baltijos šalių herbais. Paveikslas buvo išsaugotas paslėptas ant aukšto, užkištas už balkių. Bijojo visi – jeigu kas būtų paskundę, už tokį daiktą negerai būtų buvę.

 

Džiugu, kai senatvė ateina ne viena...

Vis įpratę klausti ilgaamžiškumo paslapties. Bet jos gal ir nėra. Kiekvienas turi savo požiūrį į gyvenimą. O Alfonsa visą gyvenimą dirbo, judėjo, tą patį daro ir dabar. Jos tvarka ir dabar namuose, ji rikiuoja, ką reikia daryti. Ir pati dar aktyvi – mažutė, baltutė, linksmomis akimis, vis nenustygsta vietoje. o kiek joje jėgos, gerumo ir išminties. Štai marti Danutė juokaudama pasakoja, kad močiutė dar ir šiltnamį prižiūri, ir bulvių pasisodinusi pernai daržiuke buvo, tai pati ir nusikasė, ir susinešė. Džiugu, kad senatvė atėjo ne viena, o kartu su išmintimi, kad Dievulis apdovanojo sveikata, kad gali bendrauti ne tik su vaikais, bet ir su proanūkiais. Močiutė atsimena ir žino visų vardus, žino, kur kuris mokosi ar dirba. Viskuo ji domisi, todėl ir eina kartu su gyvenimu, lygiuodamasi į jaunesnę kartą. O jaunimas irgi myli močiutę, užsuka pasidomėti, kaip jai sekasi, papasakoti apie save. Atminties močiutei gali bent kuris jaunas žmogus pavydėti. Daug ką prisimena, daug papasakoja. Anot Danutės, mums gerai, dar turime pas ką pasiklausti, dar yra kas papasakoja apie praeities įvykius.Tad ir reikia naudotis proga. Mėgsta Alfonsa ir laikraščius pavartyti, žurnalus peržiūrėti, taip pat įvairių naujienų ir internete sužinoti.

Visi, sveikindami jubiliatę su garbinga sukaktimi, linkėjo sulaukti 100 metų. Alfonsa tik šypsojosi – ką žinai, kokių Dievulis turi planų dėl jos gyvenimo. Brolių gyvų seniai nėra, vyras į amžinybę iškeliavo prieš 25 metus. O ji niekuo per daug nesiskundžia, našta artimiesiems nesijaučia, tik šiek tiek neprigirdi, o skaito dar be akinių. Juk penkeri metai – ne toks ilgas laiko tarpas...

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close