Skaitytojo laiškas. Prienų pradžios mokyklai 100 metų.

Dabartinėje „Revuonos“ mokykloje buvo tarpukario statybos keturių skyrių pradžios mokykla. Joje mokiausi 1939–1943 mokslo metais. Pirmoji mano mokytoja – Mitrulevičienė, miesto policijos viršininko žmona. 1940 m. ją su pirmąja tremtinių banga rusai išvežė į Altajaus kraštą. Jos vyrui pavyko pasitraukti į Vokietiją, po to į Ameriką.

Antrame ir trečiame skyriuose mokė Ona Pakštienė. Reikli, griežta. Klasėje buvo peraugusių, išdykusių vaikų. Kai vieną kartą po skambučio į pamoką vėlavo ateiti mokytoja, didieji susipešė, o vienas iš jų metė į duris keturkampę rašalinę. Iš jos pasipylęs rašalas aptaškė įeinančią į klasę mokytoją. Kaltininkas neprisipažino. Bausmė buvo griežta – visi buvome suklupdyti ant grindų…

Bausdavo ir už kreivokai parašytą dailyraščio eilutę. Gaudavai liniuote per delną. O jei dar pranešdavo tėvui, tai ir jis diržu pavaišindavo namuose…

Patikdavo muzikos ir dainavimo pamokos, choro dainelės. Muzikos ir dainavimo mokytojas buvo Povilas Garmus. Jis grojo smuiku, o mes dviem balsais traukdavome „Bijūnėlis žalias, bijūnėlis gražus“. Būdavo tokių tyčia šaukiančių, trukdančių. Juos mokytojas tyliai, be moralų, dainos metu paauklėdavo stryku per pakaušį. Antras mokytojas Karpavičius grojo mažu pianinu (fisharmonija). Jis nenuoramas tramdydavo diržu…

Paskutinėje, ketvirtoje, klasėje jau mokėmės dailininko Nikodemo Silvanavičiaus name šalia pagrindinio mokyklos pastato. Didėjo vaikų skaičius, visi jau netilpo centriniame pastate. Mus mokė Aldona Mankauskaitė, pokario metais tapusi partizano (Kelmo) žmona.

Labai jautri, jauna, graži. Labai ją mylėjome. Aš įsimylėjau geografijos pamokas. Ir ne aš vienas. Labiausiai patikdavo pasaulio valstybių sostinių pavadinimai. Tiesiog vykdavo varžybos, kas daugiau jų išvardys… Dauguma mūsų troškome kuo geriau mokytis. Mokslo metų pabaigoje buvo du egzaminai: lietuvių kalbos diktantas ir aritmetikos sąlyginis uždavinys su pratimais. Už diktantą gavau tik ketvirtuką, bet likau antras pagal eilę. Pirmą vietą gavo mano kaimynas Algimantas Kasperavičius, vėliau tapęs istorijos mokytoju. Daug metų dirbo Marijampolėje (ar dar gyvas, nežinau).

Visam gyvenimui išliko šios mokyklos mokymas. Kaip sakydavo senovės romėnai „Non scholae sed vitae discimos (ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės)“.

Būk pasveikinta Jubiliejaus proga, mūsų pirmoji mokslo žinių šventove!

 

Petras Algirdas Beitnaras

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close