home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Lašantis vanduo suskaldo net ir didžiausią akmenį. Ir tada belieka laukti, kol tokia „nauda“ taps ne tik nenaudinga, bet ir virs dideliu asmeniniu „krachu“.

Redaktoriaus savaitė. Lašantis vanduo suskaldo net ir didžiausią akmenį. Ir tada belieka laukti, kol tokia „nauda“ taps ne tik nenaudinga, bet ir virs dideliu asmeniniu „krachu“.

Ar gali būti kas gražiau už ryškias šviesas spalvas? Salotinę, žydrą, geltoną? Pačios šilčiausios ir nuostabiausios spalvos, kurias išvydus vos pakėlus galvą nuo pagalvės galima savo dieną pradėti apytiksliai tris kartus linksmiau.

 

Sakoma, Dievas myli trejybę. Ir tik pabandyk ginčytis! Ar gali būti kas gražiau ir šilčiau už žydrame danguje tviskančią geltoną saulę, o po ja vėjyje tarsi jūra ošiančią ryškiai žalia šviežumo spalva pasipuošusią gamtą? Pabandykite pakeisti bent vieną spalvą ir visas šitas peizažas sugrius!

 

Pabandykime įlieti raudonos spalvos. Ji simbolizuoja karštį, ugnį ir, žinoma, kraują. Nei ugnis, nei kraujas nėra malonus dalykas. Pabandykime peizažą papildyti oranžine – ji irgi mums pranašaus apie kaitrą ir karščio išdegintas dykumas. Jau turbūt neverta kalbėti apie tamsias spalvas, kurios į mūsų gyvenimą iš karto atneša tamsą ir rudenį.

 

O sukeisti spalvas – galima.

 

Meskime geltoną žemyn, šiek tiek sumažinkime žalios ir padidinkime žydros. Na, ir šiek tiek patamsinkime pusę tos žydros. ..

 

Ar girdite?

 

Ar girdite po dangaus žydrynę ošiančią jūrą? Ar jaučiate, kaip vėjas ant jūsų kojų pusto geltoną kranto smėlį. Ar girdite, kaip tarp jūros ošimo pasigirsta švelnus keleto pušelių smėlio kopose ošimas?

 

Ir vėl... Šilta ir gera...

 

Ech, kad mes taip mokėtume kaitalioti savo šiltąsias spalvas vietomis ir kasdien džiaugtis vis kitokia, bet ta pačia šiluma!

 

Kaip dažnai ateiname į aklavietę ir skundžiamės, kad šiluma dingsta – mes jos norime, bet nesugebame sulaikyti, išsaugoti? Kaip dažnai nerandame vietos kasdienėje rutinoje ir ieškome naujų spalvų, nors puikiai žinome, kad ir senosios geros? Tik jau atsibodę... Atsibodę, nublankę. Norime kažko naujo, kažko kitokio ir, užuot perdėlioję tas savo spalvas ir pažvelgtume į viską kitaip, jas keičiame. Eksperimentuojame.

 

„Šiandien imam raudoną spalvą“. Oi ne... „Bandom rudą“. Na, išvis fui... „Rytoj imsim violetinę“...

 

Niekas nesako, kad eksperimentuoti yra blogai. Žmogus tik eksperimentuodamas tobulėja ir atranda naujus kelius. Tačiau ar verta eksperimentuoti tomis spalvomis, kurias puikiai pažįstame kaip šaltas? Būtent! Ar verta?!

 

Viską pripratome vertinti. Naudinga – nenaudinga. Ir kai savo gyvenime priimame sprendimus, neklausiame, ar bus gerai. Klausiame, ar bus naudinga?

 

„Ar bus naudinga, jeigu spjausiu į viską, paliksiu kapanotis kitiems, o pats išvyksiu?“ Naudinga? Taip! Atsisakysime visų problemų. Ar gerai? Kažin. Problemos pačios nedingsta, jos nukrinta ant kitų pečių. Ar esame tikri, kad nepavykus tokiam „spalviniam eksperimentui“ galėsime grįžti pas tuos, kuriuos palikome „kapanotis“?

 

„Ar bus naudinga, jeigu priversiu, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu“? Žinoma! Prievarta yra puikus būdas suvaldyti savo problemas. Klausimas – kiek laiko toks „gėris“ tęsis ir kuo jis baigsis? Lašantis vanduo suskaldo net ir didžiausią akmenį. Ir tada belieka laukti, kol tokia „nauda“ taps ne tik nenaudinga, bet ir virs dideliu asmeniniu „krachu“.

 

Negalima manyti, kad šiame pasaulyje esame vieni. Tai patvirtina ir spalvos. Gražūs peizažai sukuriami iš kelių spalvų, o ne iš vienos. Kuo daugiau protingai sudėliotų šiltų spalvų, tuo nuostabesnis peizažas. Žmogus apšvietimą sugalvojo ne vien tam, kad galėtų dirbti net ir naktį, bet ir tam, kad būtų drąsiau, ramiau, šilčiau, geriau.

 

Kada žmogui yra geriau ir drąsiau? Ar tada, kai drąsiai vaikšto šviesoje, nudirba daugiau darbų ir susiranda bendraminčių, ar tada, kai nerimaudamas vaikšto tamsoje, nematydamas kelio, nežinodamas, kas laukia priekyje, nematydamas kliūčių, už kurių užkliuvęs suklumpa, nematydamas žmonių, kuriais galėtų pasitikėti, kurie padėtų jam įveikti kliūtis?

 

Ko gero pati kvailiausia mintis – kažkas turi mums padėti. Visi tikime, kad „vieną dieną kažkas pasikeis – ir bus geriau“. Niekas nepasikeis, jei mes to nesieksime. Net jeigu mums patiems ir neįmanoma pasiekti savo didžiausių svajonių, būsime arčiau, jeigu stengsimės jų siekti, o ne lauksime, kol kas nors jas išpildys. Nelaistomas medis nudžiūsta... Tai kodėl jis turėtų mums duoti vaisių? Vaisiaus neduoda ir kertamas medis.

 

Visi esame girdėję apie didžiojo sprogimo teoriją, pasak kurios, atsirado visa mūsų visata ir pasaulis, kokį matome šiandien. Esame girdėję, kad tai prasidėjo nuo kažkokio mažyčio sprogimo, kuris išsiplėtė iki dabartinio masto. Nuolat kalbame ir apie gamtą, kuri kiekvieną pavasarį staiga ima ir sužaliuoja. Bet niekad neįvertiname paties svarbiausio – kodėl?

 

Būtent „kodėl“ ir yra tas klausimas, į kurį privalome patys atsakyti. Kodėl tai įvyksta? Ką turime padaryti, kad tai įvyktų? Visatos mįslės mokslininkai dar galutinai neįminė, religijų teigimu, visatą tiesiog sukūrė Dievas, kuris vėlgi nežinoma, kokioje erdvėje buvo. Tačiau puikiai žinome, kad gamta sužaliuoja nuo šilumos ir vandens. Ir svarbiausia – tai nutinka ne šiaip sau! Kiekvienas medis, kiekviena sėkla, kiekvienas augalas sukaupęs savo energiją pats išleidžia naujus lapus ir daigus. Gamta ne šiaip sau sužaliuoja. Tai yra kiekvieno augalo pastangos.

 

O žmogus priklauso tai pačiai gamtai. Ir tik nuo jo paties priklauso, ar jis pasirengęs sužaliuoti kartu su visa gamta.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close