Kodėl kyla kainos?

Nors dažnai kalbame apie dvasinių ir moralinių vertybių puoselėjimą, ko gero, pati aktualiausia tema šeimos ūkyje visuomet buvo ir bus – finansai.

Tai, žinoma, didelės nuostabos nekelia. Ne vienam žinoma taisyklė, kad žmogus geriausios nuotaikos būna būtent darbo užmokesčio ar pensijos, pašalpos mokėjimo dieną. Na, nebent šios išmokos dydis prasilenkia su viltimis.

Šeimyninė laimė taip pat dažnai priklauso nuo šeimos ūkio disponuojamų finansų. Nors dažnai kalbama, jog žmogaus psichinė ir dvasinė sveikata yra svarbiau, o turtuoliai irgi verkia, daugelis pripažįsta, kad didesnės finansinės galimybės tikrai turi didelę reikšmę. Stabili finansinė padėtis leidžia ir keliauti, ir nerūpestingiau atostogauti, kas žmogaus tikrai pakelia ūpą.

Žinoma, finansinė šeimos ūkio padėtis priklauso ne tik nuo pajamų, bet ir nuo išlaidų. Didesnės išlaidos greitai tirpdo santaupas, o neigiamas balansas išleidžiant daugiau nei gaunamos pajamos gali žmogų privesti ne tik prie šeimos ūkio, bet ir asmeninės griūties. Todėl jau daugelį amžių vienas svarbiausių klausimų, kurį kelia žmogus įsigydamas prekes ar paslaugas, yra kiek? O jam nenusileidžia klausimas „Kiek nuleisi?“

Klausimas apie prekių ir paslaugų vertę tapo itin opus atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, kai atsivėrus laisvai rinkai kainos pradėjo itin svyruoti ir, žinoma, kilti. Kainų augimas ypač pasidarė aktualus mūsų nacionalinę valiutą litą pakeitus euru.

Paties euro ir apskritai visko, kas prasideda priešdėliu „euro“, pesimistai prognozavo, kad euro įvedimas labai paveiks rinką ir padidins kainas. Na, o 2015 m. sausio 1 d. tapo atskaitos tašku, nuo kurio praėjus trejiems metams galime vertinti, ar iš tikrųjų nutiko tai, kas buvo pranašauta.

Kainos – iš tikrųjų kilo, bet ne dėl euro

Vienas iš labiausiai galinčių padėti suprasti, kaip pasikeitė kainos Lietuvoje po euro įvedimo, yra Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus. Jo teigimu, kainos tikrai pakilo. Bet ne „vienas prie vieno“, kaip įprasta sakyti.

Tiesa, bendrą sąvoką „kaina“ Lietuvoje taip pat, kaip ir kiekvienoje laisvos rinkos valstybėje, reikėtų išskaidyti.

Pasak G. Šimkaus, ir Lietuvos banko, ir Statistikos departamento specialistai kainas stebi nuolat. Kasdien vyksta duomenų rinkimas, kuriuos suvedus išaiškėja ne tik kainų pokytis, bet ir tendencijos. Tiesa, kainoms dažnai įtakos turi šalutiniai veiksniai, dažniausiai – politiniai sprendimai.

Pavyzdžiui, sunku būtų vertinti rūkalų, alkoholio bei degalų kainų pokyčius. Tai yra akcizinės prekės, kurioms buvo pakeltas akcizas ir jos pabrango būtent dėl akcizo pakėlimo. Papildomą rodiklį į kainas įvedė ir Europą sudrebinusi pieno krizė. Atsiradus pieno miltelių pertekliui ir drastiškai kritus pieno supirkimo kainoms, siekiant išsaugoti ūkius, pieno miltelių perteklių supirko Europos Sąjunga, tačiau milijonus tonų vėl planuojama sugrąžinti į rinką, todėl šioje srityje dar bus netikėtų kainų šuolių. Prie bendros pasaulinės bei pačios Lietuvos ekonomikos prisideda ir besikeičianti naftos kaina.

2017 m. dėl Europoje išaugusių maisto žaliavų kainų pakilo ir produkcijos kaina, tačiau euro įvedimą laikant atskaitos tašku paaiškėjo, jog vidutiniškai maisto kainos per trejus metus Lietuvoje pakilo tik 7 proc.

Pasak G. Šimkaus, kainos kils ir 2018 m., bet kainų augimas bus mažesnis.

Tiesa, pasak Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius, kitokia situacija yra paslaugų sektoriuje. Čia kainos kilo intensyviau, tačiau pagrindinė jų kilimo priežastis – minimalaus darbo užmokesčio padidinimas bei pačių darbuotojų pageidavimu pakeltas darbo užmokestis. Rinkoje mažėjant specialistų bei apskritai darbuotojų, verslo subjektai juos vilioja didesniu darbo užmokesčiu, kas padidina verslo išlaidas. Šios išlaidos, žinoma, turi įtakos ir paslaugų kainai.

Kuo mažiau yra žmonių – tuo labiau jų reikia

Kaip pavyzdį G. Šimkus pateikia gana dažną situaciją – darbuotojas, gaminantis 10 000 produkto vienetų, paprašo darbdavio padidinti jam darbo užmokestį. Darbdavys padidina darbo užmokestį 20 procentų. Taigi, norint, kad įmonė nepatirtų nuostolio ir nereikėtų užpildant atsiradusią finansinę spragą didinti produkcijos kainos, darbuotojas turėtų jau gaminti ne 10 000, bet 12 000 (20 proc. daugiau) produkto vienetų. Tačiau dažniausiai darbo našumas nepakinta ir dėl darbo užmokesčio padidinimo atsiradęs nuostolis dengiamas keliant produkto kainą.

Taip yra su visomis paslaugomis – kylant darbo užmokesčiui, tačiau nedidėjant darbo našumui, trūkumas kompensuojamas paslaugų kaina.

Pasak G. Šimkaus, Lietuvai, išgyvenančiai emigraciją bei specialistų stygių, tokie veiksniai kainų šuolius sukels ir ateityje. Su baime laukiama ir ateities, kai darbo sektoriuje dirbančiųjų nebeužteks, norint padengti socialines išmokas. O tai turės įtakos ne tik kainų, bet ir mokesčių augimui.

Dažnai bankininkai ir finansininkai kaip žmonių nepriteklių priežastį įvertina žmonių elgseną. Ir iš tikrųjų. Dažnai tenka susidurti su situacija, kai žmonės pirkdami įvairius produktus atsainiai žiūri į dešimtąsias ir šimtąsias piniginio vieneto dalis. Prieš įvedant litą lietuviški centai buvo laikomi ypač menku piniginiu vienetu ir dažna kaina, siekusi vieną litą ar mažiau, buvo laikoma maža, nereikšminga. Daugelis lygiai taip pat vertina ir dabartinį eurą, laikydami jo centus menkaverte valiuta, tačiau retas kuris įvertina, kad šių centų vertė yra tris su puse karto didesnė už buvusius lietuviškus centus. Kai jau ganėtinai nemažu laikydavome vieną litą, dabar neįvertiname, kad 30 euro centų yra netgi daugiau nei vienas litas (0,30 x 3,4528=1,036).

Nesunku pastebėti, jog daug žmonių, taip neįvertindami valiutos vertės, prieš euro įvedimą pirkę pigesnės linijos produktus („Optima“, „Cento“, „Sodžius“ ir kt.), dabar perka brangesnius, turinčius „kilmingesnį“ prekės ženklą produktus. Tai irgi didina išlaidas ir turi įtakos mažesniam kiekiui pajamų, nes darbo užmokestis bei socialinės išmokos didėjo ne pagal lito ir euro santykį.